Trys dalykai – ekonominį sunkmetį iššaukusi ekstremali situacija, rekordiškai mažos naftos kainos ir mūsų visų solidarumas – reikalaute reikalauja neatidėliotino sprendimo mažinti energetikos paslaugų kainas. Tai palengvintų staiga užgriuvusio sunkmečio naštą gyventojams ir verslui, paskatintų vartojimą, pagaliau realiai pajaustume, kad ir valstybės, ir savivaldybių valdomas verslas, net ir karantino sąlygomis uždirbantis pajamas, solidarizuojasi, remia, yra kartu su visais, deda pastangas, kad kuo mažiau kristume į atsiveriančią ekonominę duobę.
Pastaruoju metu Seimo salėje svarstant gyvybiškai svarbius įstatymų pakeitimus, taip pat ir Seimo komitetuose vykstant aršioms parlamentarų diskusijoms su ministerijų atstovais apie koronaviruso paveiktos ekonomikos gelbėjimo priemonių taiklumą ir savalaikiškumą labai dažnai kalbama apie solidarumą. Visi raginami būti labiau solidarūs – darbdaviai turėtų prisiimti kartu su valstybe arba, kitais žodžiais tariant, solidariai su mokesčių mokėtojais atsakomybę dėl darbo vietų išlaikymo, net bankininkai kalba apie moralinius dalykus. Gražu. Bet kol kas solidarizuojamės daugiau kalbėdami ir reikalaudami šių sprendimų vieni iš kitų. Gyvenimas netruks parodyti, kiek tai realybė, o kiek tai tik gražūs žodžiai.
Kodėl iš valstybės reguliatoriaus pusės tylima, kai rinkoje vyksta dideli pokyčiai ir dabar yra rekordiškai mažos dujų ir naftos kainos?
Bet šįkart apie konkretų dalyką, kuris laikui spaudžiant prašyte prašosi neatidėliotino sprendimo. Kalbu apie labai jautrų ir aktualų klausimą – mokėjimus už suvartotas elektros energiją, gamtines dujas, vandenį, šilumą. Gyventojai užsidarę karantino sąlygomis, dažnas dirbdamas nuotoliniu būdu sako, kad visko suvartojo kur kas daugiau – sudėtinga susimokėti. Gerai, kad dar ne visos algos karantininės arba užteko santaupų. Bet prasideda laikotarpis, kai daugybė žmonių, ypač dirbančių pagal individualios veiklos pažymas, neišgalės susimokėti. Kitų pajamos arba mažėja, arba sužinojo, kad darbą jau prarado – vėlgi nežinomybė, kaip teks susimokėti už būstą. Dar sudėtingiau įmonėms, kurios sustabdė veiklą, o reikia mokėti ir už nuomą, ir už paslaugas. Nemokumo krizė ima slėgti daugelio pečius.
Vyriausybė savo patvirtintame ekonomikos skatinimo ir koronaviruso plitimo sukeltų pasekmių mažinimo priemonių plane numato, kad bus sudaryta galimybė atidėti arba dalimis išdėstyti įmokų už sunaudotą elektros energiją ir gamtines dujas mokėjimą UAB “Ignitis” verslo klientams. Ir pati „Ignitis“ savo svetainėje apie tai trimituoja, dar paaiškindama, kad sunkia finansine padėtimi dėl įvesto karantino laikoma situacija, kuomet klientas netenka darbo arba jo įprastinės pajamos smarkiai sumažėja. Vis dėlto skolos kaupiasi, nežinomybės dėl ateities irgi daugėja – ir įmonėms, ir darbuotojams.
Taip pat yra informuojama, kad tiek dėl verslo, tiek dėl privačių klientų mokėjimų kiekvienu konkrečiu atveju bus sprendžiama individualiai. Kaip ir viskas būtų gerai, jei ne kelios aplinkybės. Kai taip elgiasi privačios bendrovės, galbūt tai yra suprantama. Tuo tarpu “Ignitis“ grupė yra valstybės, tai yra, mūsų visų, valdoma energetikos įmonių grupė, kuriai priskirta atsakomybė už valstybės energijos gamybos vystymą. Yra žinoma, kad dešimtys, o gal ir gerokai daugiau, milijonų iš šios bendrovės išplaukia iš šalies, investuojant į užsienyje esančius elektros generacijos įrenginius. Dalis lėšų įnešama į atliekų deginimą ir į šilumos ūkį. Ir tai daroma siekiant pelno, bet tikrai ne todėl, kad kuo didesni dividendai būtų sumokėti į skylėtą mūsų biudžetą, o greičiau tam, kad tie pelnai papildytų darbuotojų kišenes augančiomis algomis ir premijomis. Be to, juk ką tik – nuo šių metų sausio 1 d. Valstybinė energetikos reguliavimo taryba patvirtino naujus UAB „Ignitis“ elektros energijos tarifus buitiniams vartotojams ir vidutiniškai šie tarifai padidėjo apie 14,7 procentų.
Matome, kad pastaruoju metu didmeninės naftos, dujų, elektros kainos yra rekordinėse žemumose, todėl kyla klausimas, kodėl apie solidarumą šioje srityje – šilumos, elektros, dujų tiekimo paslaugų sektoriuose – nekalba tie, kurių kompetencijoje yra svertai ne tik kalbėti, bet ir veikti.
Pirmiausia, pagal įstatymus pačios energetikos paslaugas teikiančios įmonės gali tai padaryti, jeigu nesivaikytų pelno, o būtų socialiai atsakingos.
Pagal tuos pačius įstatymus energetikos kainų reguliatorius – Valstybinė energetikos reguliavimo taryba paprastai kainų viršutinę ribą peržiūri metų gale, bet ši tarnyba gali tai daryti ir metų eigoje. Tai kodėl tai yra nedaroma dabar, juk nemaža dalis gyventojų gyvena energetiniame skurde – žmonės, kurie didelę savo pajamų dalį turi skirti arba skirs mokėjimams už energetikos paslaugas? Kodėl iš valstybės reguliatoriaus pusės tylima, kai rinkoje vyksta dideli pokyčiai ir dabar yra rekordiškai mažos dujų ir naftos kainos? Tuo tarpu pandemija ir drakoniškas karantinas parklupdė verslą ir gyventojus, grasina ligi šiol nematytu ekonominiu sunkmečiu.
Socialdemokratai jau kreipėsi į Valstybinę energetikos kontrolės tarybą reikalaudami imtis konkrečių sprendimų – neatidėliojant ir nelaukiant metų pabaigos peržiūrėti energetikos paslaugų, tai yra, dujų, vandens, šilumos, elektros paslaugų kainas ir, kiek įmanoma, mažinti jų viršutinę ribą.
Raginu ir pačias savivaldybių, ir valstybės kapitalo turinčias įmones pademonstruoti solidarumą ir imtis kainų mažinimo pačioms – pelno sąskaita solidarizuotis su mūsų žmonėmis koronakrizės ir sunkmečio akivaizdoje.
Autorę galite sekti 
