Rekordinė emigracija iš Lietuvos rodo, kad žinią apie augančias žmonių algas, reikia paaiškinti. O aiškinimas paprastas – po krizės visame pasaulyje turtingųjų pajamos iš kapitalo ir stambaus verslo atsigavo ir auga, o visų kitų daugmaž „užšalo“. Vadinasi daugelis žmonių, kaip gavo nedideles algas, taip ir gauna. Šį ekonomikos augimą ryškiai pajuto nedidelė grupė žmonių, dažniausiai tų, kurie turėjo verslus arba sukaupę turto, kapitalo, kuris dabar jiems davė apčiuopiamą grąžą.
Tuo tarpu daugybė gyventojų jaučiasi prastai ne tik dėl to, kad vis dar turi sudūrinėti galą su galu, bet jiems apmaudu ir dėl to, kad sąžiningai dirbdami vis dar negali sau leisti paprasčiausių atostogų prie jūros arba vaiko išleisti į mėgstamą būrelį. Neteisybės, nusivylimo jausmas juos verčia emigruoti per krizę pramintais tautiečių takais į svečias šalis. Deja, masiškai sugrįžtančių kaip nėra, taip nėra.
[blockquote author=”Rasa Budbergytė” sc_id=”sc415052425179″]Daugybė gyventojų jaučiasi prastai ne tik dėl to, kad vis dar turi sudūrinėti galą su galu, bet jiems apmaudu ir dėl to, kad sąžiningai dirbdami vis dar negali sau leisti paprasčiausių atostogų prie jūros arba vaiko išleisti į mėgstamą būrelį[/blockquote]
Pasak EBPO mokesčių ekspertų, yra visuotinai pripažįstama, kad šiandien turtingiausiųjų praktinės galimybės mokėti daugiau yra gerokai išaugusios, nes daugybę metų pelno, dividendų apmokestinimas buvo stipriai sumažintas. Turtingųjų galimybės mokėti daugiau sutampa su valstybės poreikiu turėti daugiau papildomų pajamų šaltinių.
Ir nors Lietuvos valdantieji didžiuojasi pertekliniais viešaisiais finansais, ekonomistai mus perspėja, kad tie džiūgavimai gali būti trumpalaikiai. Viešųjų išteklių stoka neleidžia Lietuvai spręsti įsisenėjusių itin prastų demografinių tendencijų bei nevaldomos emigracijos, pajamų nelygybė prisideda prie ekonomikos augimo lėtėjimo. Tuo tarpu iš vyriausybės taip ir nesulaukėme reikšmingesnių mokesčių pertvarkų. Ir ne paslaptis, kad mokesčių surinkimas tradiciškai šlubuoja, kaip ir kova su šešėliu.
Socialdemokratai siūlo progresinius mokesčius kaip ekonominę priemonę užbėgančią už akių emigracijos priežastims ir socialinio teisingumo trūkumui. Dabar ypač reikalingas solidarumas ir socialinio teisingumo atkūrimas mūsų visuomenėje.
Gaila, kad solidarumo sąvoką politikai jau diskreditavo panaudoję per krizę nurėždami dirbančių biudžetiniame sektoriuje žmonių algas. O dabar taip ir nesuranda pinigų joms atkurti. Augant ekonomikai ir turint perteklinį biudžetą vertėtų pagalvoti apie didesnį ir teisingesnį jo perdalijimą, tuo tarpu mokesčių sistema, užuot suvaidinusi teigiamą vaidmenį mažinant pajamų nelygybę, toliau didina atskirtį, didina nedidelės grupės visuomenės narių sukauptą kapitalą, o mažai uždirbantieji priversti mokėti pačius didžiausius mokesčius.
O juk progresiniai mokesčiai, jeigu jie teisingai sumodeliuoti ir tinkamai administruojami, gali pasitarnauti bendroms visuomenės reikmėms, tame tarpe ir ekonomikos augimui, nes jie didina vartotojų rinką, tai yra tą sluoksnį gyventojų, kuris gali išleisti daugiau pinigų prekėms ir paslaugoms nusipirkti.
Pasak 2016 metų statistikos, būtent mažas ir vidutines pajamas gaunantys žmonės sumoka didžiausius mokesčius nuo gaunamų pajamų. Tuo tarpu dideles ir labai dideles pajamas uždirbantys Lietuvoje moka perpus mažesnius mokesčius – dėl įvairių lengvatų ir išimčių iškraipytos mokesčių sistemos.
Seime įregistravome įstatymo projektą, kuriuo siūlėme sumažinti arba visiškai panaikinti gyventojų pajamų mokesčius mažiausias pajamas gaunantiems žmonėms. Tai yra, minimalią mėnesio algą prilyginti neapmokestinamajam pajamų dydžiui. Uždirbantiems iki 1500 eurų taikyti 14 procentų GPM tarifą. Pajamoms nuo 1500 iki 2500 eurų siūlomas 19 proc. tarifas. Pajamoms nuo 2500 iki 3500 eurų – 24 proc. tarifas. Pajamoms viršijančioms 3500 eurų – 29 proc. tarifas.
Siūlomas Gyventojų pajamų mokestis:
- MMA = NPD = 0%
- iki 1500 Eur – 14%
- nuo 1500 iki 2500 Eur – 19%
- nuo 2500 iki 3500 Eur – 24%
- nuo 3500 Eur – 29%
Svarbu yra tai, kad kiekvienas tarifas būtų taikomas ne visoms pajamoms, o tik tai daliai pajamų, kuri viršija nubrėžtą ribą. Pavyzdžiui, jeigu žmogus uždirba 2000 eurų (neatskaičius mokesčių). Tai daliai pajamų iki 1500 eurų būtų taikomas 14%, o likusioms pajamoms nuo 1500 iki 2000 eurų būtų skaičiuojamas 19% mokesčių tarifas.
[blockquote author=”Rasa Budbergytė” sc_id=”sc918200259515″]Svarbu yra tai, kad kiekvienas tarifas būtų taikomas ne visoms pajamoms, o tik tai daliai pajamų, kuri viršija nubrėžtą ribą[/blockquote]
Dabar pajamoms taikomas 20% arba 27% tarifas. Įgyvendinus mūsų siūlymus, daugelis žmonių, gaunančių mažus ir vidutinius atlyginimus, pajustų ir mažesnių mokesčių naudą eurais. Tik maždaug per 1900 eurų gaunantis asmuo pajustų palaipsniui mokesčių didėjimą. Na, o gaunantiems dideles pajamas, siekiančias kelis ar kelias dešimtis tūkstančių eurų per mėnesį, galima būtų priminti apie solidarumą ir didesnį prisidėjimą prie visuomenės ir mūsų visų gerovės.
Dar vienas svarbus dalykas yra tai, kad progresiniai Gyventojų pajamų mokesčio tarifai ir neapmokestinamas pajamų dydis būtų taikomi visoms pajamoms – ir darbo užmokesčiui, ir smulkaus verslo pajamoms, taip pat pajamoms iš nuomos, vertybinių popierių ar akcijų.
Valdantieji paskelbę, kad mokės vaiko pinigus visiems vaikams teisingumo jausmo visuomenėje tikrai nesustiprino, kai vaikus auginantiems ir dirbantiems tėvams nustojo taikyti Papildomą neapmokestinamą pajamų dydį (PNPD). Dirbantys tėvai neteko panašiai pajamų per mokesčius, kiek jiems paskirta per vaiko išmokas, dabar žmonių praminta “vaiko išmalda”, nes šių pinigų jie turi dar paprašyti.
Todėl siūlomame įstatymo projekte numatyta auginantiems vaikus šalia vaiko išmokos taikyti ir PNPD, ir nesvarbu, nuo kokių pajamų. Anksčiau besiverčiantys individualia veikla tokios mokesčių lengvatos neturėjo. Šiuo atveju, solidarumas turėtų būti visų vaikus auginančių ir dirbančių tėvų atžvilgiu. Taip pat siūlome veiksmingiau naudoti mokesčių mokėtojų suneštas viešąsias lėšas, įtvirtinant nuostatą, kad PNPD būtų taikomas tik mažas, vidutines ir šiek tiek didesnes pajamas gaunančioms šeimoms.
Kalbėdama apie solidarumą ir socialinį teisingumą, viliuosi, kad politikai, Seimo kolegos dar kartą nesugriaus pasitikėjimo šiais žodžiais ir jais pačiais. Lietuvos žmonėms reikia visuomenę suvienijančių, palaikančių sprendimų, o ne išskiriančių atskiras interesų grupes, daugiau prestižines profesijas ar potencialius rėmėjus.
