Po vyriausybės pasiūlytų mokesčių reformos įstatymų pakeitimų valstybės biudžetas per trejus metus praras apie 1,6 mlrd. eurų. Kai reikės tokią skolą užkamšyti, vyriausybė netolimoje ateityje turės įvesti naujus mokesčius arba dar labiau didinti jau esamų tarifus.
Nors darbuotojų atlyginimai Lietuvoje auga, augimas – nepakankamas: darbo užmokestis mūsų šalyje išlieka vienas mažiausių Europos Sąjungoje. Viešojo sektoriaus darbuotojų vidutiniai atlyginimai per pastaruosius penketą metų augo gerokai lėčiau nei privataus. Jeigu nebus didinami viešojo sektoriaus darbuotojų (medikų, mokytojų ir kt.) atlyginimai, nebus kitais būdais sprendžiamas finansavimo adekvatumo didinimas, emigracija nesitrauks, lėtės vidaus vartojimas, taigi pajamų surinkimas bei perskirstymas per biudžetą mažės.
Vyriausybė galėtų subalansuoti valdžios sektoriaus pajamas, jei padidintų įplaukas, atsisakytų taikyti neapmokestinamą pajamų dydžio tarifą, gaunantiems iki 2,5 vidutinio darbo užmokesčio (VDU) pajamų iš darbo per trejus metus.
Pakankamai dideli valstybės biudžeto netekimai ir vis dar santykinai mažas mokesčių surinkimas galimybes perskirstyti lėšas riboja. T. y. iki šiol negalime skirti didesnę jų dalį sveikatos apsaugai, švietimui ar socialinės apsaugos sričiai. Mažiau lėšų, tenkančių viešųjų paslaugų finansavimui, neleis gerinti paslaugų kokybės. Vėliau tos paslaugos gali tapti mokamomis, nes valstybės biudžete gali trūkti pinigų.
Panašu, kad pritarus šiai mokesčių sistemos pertvarkai, Lietuva gali supanašėti su Airija, kuri visame pasaulyje garsėja itin mažais mokesčiais. Gal toks žingsnis ir padės pritraukti daugiau investicijų į Lietuvą, tačiau tada neturėtumėme piktintis, kai už eilinį vizitą pas šeimos gydytoją mokėsime iš savo kišenės. Pavyzdžiui, Airijoje konsultacinio pobūdžio apsilankymas pas gydytoją kainuoja 60 eurų. Už paslaugas, susijusias su mokslu, airiai moka 2500 eurų per metus.
Siūlomas darbdavio ir darbuotojo įmokų sujungimas mokesčių sistemos pertvarkoje – sveikintinas žingsnis neapmokestinamo pajamų dydžio (NPD) didinimo galimybių prasme, bet nėra būtinas ir iš esmės nesprendžiantis pajamų nelygybės. Pajamų nelygybė mažėtų tik tokiu atveju, jei būtų įvedamas progresinis tarifas visoms pajamoms. Prie nelygybės mažinimo prisėdėtų ir visuotinis turto apmokestinimas, mokestinių lengvatų panaikinimas – visa tai leistų papildyti valstybės biudžetą.
Nerimą kelia mažėjantys pajamų į šalies biudžetą surinkimo rodikliai, ekonomikos augimo lėtėjimo tendencijos ir neįgyvendintos Europos Sąjungos Tarybos rekomendacijos, kuriose siūloma plėsti mokesčių bazę, apmokestinanti dideles pajamas, ypač gaunamas iš kapitalo grąžos. Reikia pritarti siūlymui įvesti bent jau simboliškai didesnį, neviršijantį 18 proc., mokestinį tarifą dividendams, siekiant didinti įplaukas į valstybės biudžetą ir mažinant socialinį neteisingumą. Kitu atveju pritrūksime lėšų bazinės pensijos didinimui, ligoninių, bibliotekų ar mokyklų tinklo išlaikymui.
Politikę galite sekti 
