Kai pernai buvo svarstomas biudžeto projektas, kilo daug aistrų dėl prekybos tinklų apmokestinimo, finansų rinkos dalyvių mokesčio ir motorinių transporto priemonių registracijos mokesčio įvedimo. Nauji mokesčiai turėjo įsigalioti likus mažiau nei dviem savaitėms ir turėjo sugeneruoti taip trūkstamas lėšas biudžete pensijoms ir paramai šeimoms padidinti. Tuo metu surasti 50 mln. eurų buvo rimta užduotis. Teko nukirpti ir keliams, ir klimato kaitai suplanuotus asignavimus. Prakaitavo ne tik Vyriausybė, bet ir visas Seimas.
Tačiau įsiveržusi Covid-19 pandemija ir įvestas karantinas ne tik Europos Sąjungoje sujaukė įprotį laikytis fiskalinės drausmės, bet ir Lietuvoje padiktavo naujas madas ignoruoti konstitucinio įstatymo dėl fiskalinės drausmės nuostatas. Skolintas milijardines lėšas Vyriausybė „įveiklina“ savo nuožiūra, be jokio Seimo pritarimo.
Rengiamasi nuo šių metų vidurio iki kitų metų pabaigos išleisti 6,3 milijardo eurų pagal vadinamąjį „Ateities ekonomikos DNR planą“. Vyriausybė patvirtino keletą priemonių, kurių iniciatorių nei pavardės, nei interesai nėra viešinami. Viešumas siūlomų priemonių svarstyme „investiciniuose komitetuose“ yra butaforinis: 50 ekspertų grupei duodama tik 20 minučių diskusijai ir balsavimui. Milijardai yra suplanuoti ir skirstomi nueinančios Vyriausybės nuožiūra – Seimas į šių priemonių svarstymą neįtrauktas.
Biudžetas planuojamas rinkimų metais, todėl būtų tikslinga, kad visos politinės jėgos būtų įtrauktos į šį procesą, o ne tik dabartiniai valdantieji.
Seimo Biudžeto ir finansų komitetas praeitą savaitę buvo suplanavęs parlamentinės priežiūros būdu, pasikvietus Finansų ministerijos, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, Lietuvos banko ir kitų institucijų atstovus, išklausyti informaciją apie tai, kaip sekasi šį planą kurti. Tačiau posėdis neįvyko, nes gyvenimas padiktavo skubesnį klausimą – dėl išaugusio nepaprastai gero grūdinių kultūrų derliaus atsiradęs grūdų supirkėjų prašymas, jog valstybė jiems suteiktų paskolų garantijas. Pasak Finansų ministerijos, visos garantijos pagal įstatymą jau išnaudotos; reikėtų keisti įstatymą, jei ministerijos nesugalvos, kaip ir vėl apeiti Seimą.
Yra tikimybė, kad skolintų pinigų švaistymas pasibaigs, kai Europos Sąjunga imsis iniciatyvos sugrįžti prie fiskalinės drausmės. Ar tai reiškia, kad iki tada, net ir naujai po Seimo rinkimų suformuota Vyriausybė skirstys valstybės biudžeto milijardus savo nuožiūra?
Ši Vyriausybė kaip ir tiesiogiai nepažeidžia įstatymo, tačiau Valstybės kontrolės vertinimu būtų tikslinga pakeisti 2020 m. biudžeto rodiklių įstatymą. Taip būtų pasiekta daugiau skaidrumo ir išvengta finansinių rizikų. Valstybės kontrolė sako, kad valstybės biudžeto projektą ir jo rodiklius patvirtinti ir keisti gali tik Seimas, priimdamas įstatymą. Šią savo nuomonę ji grindžia Konstitucinio Teismo nutarimu, išaiškinančiu, kad Vyriausybei nėra leidžiama pačiai pakeisti biudžeto įstatymo, nes Lietuvoje įstatymų leidybos delegavimas Vyriausybei nėra numatytas. Beje, Valstybės kontrolė jau 2016 metais rekomendavo inicijuoti šių teisės aktų pakeitimus. Deja, iki šiol tai nepadaryta.
Dabar Lietuvoje ypač reikalinga nepriklausoma fiskalinė institucija, kuri prižiūrėtų valdžios sektoriaus finansų stabilumą. Ji turėtų veikti kaip savarankiška institucija, o ne Valstybės kontrolės sudėtyje.
Šiuo metu jau aktyviai sudarinėjamas 2021 m. valstybės biudžetas. Biudžetas planuojamas rinkimų metais, todėl būtų tikslinga, kad visos politinės jėgos būtų įtrauktos į šį procesą, o ne tik dabartiniai valdantieji. Reikia sugrįžti prie pamatinių biudžeto formavimo principų – biudžeto įstatymą priima Seimas ir jame turi atsispindėti visos valstybės iždo įplaukos ir išlaidos. Nepagrįstos išimtys, kai skolintomis lėšomis yra mažinamos valstybės biudžeto išlaidos, turi būti pripažįstamos kaip netinkama praktika. Jokia ekstremali situacija negali sudaryti sąlygų neskaidriam viešųjų pinigų skirstymui.
Kaip pažymėjo valstybės kontrolierius M. Macijauskas, trimetis valstybės biudžetas, tinkama fiskalinė politika, efektyvi teisėkūros sistema, racionalūs ir profesionaliai atliekami viešieji pirkimai – tai raktas į efektyvų viešųjų finansų valdymą. Juk Lietuvai tai ne tik labai svarbu, bet bus ir sudėtinga, nes per ateinančius septynerius metus šalies ūkį iš ES pasieks apie 14,6 mlrd. eurų: Sanglaudos politikai – 6,2 mlrd. eurų, 5 mlrd. eurų – kaimo plėtrai ir tiesioginėms išmokoms žemdirbiams, iš Ekonomikos gaivinimo fondo numatyta 2,4 mlrd. eurų subsidijų ir dar apie 3 mlrd. eurų iš to paties fondo Lietuva galės pasiskolinti.
Visi šie pinigai skirti ne tik ekonomikos atsigavimui po pandemijos, bet ir sklandžiam perėjimui į mums taip reikalingą ekonomikos pertvarką, kad ji būtų tvari, inovatyvi ir kurianti aukštą pridėtinę vertę. Neužteks savigyros iš valdžios pusės: situacija pareikalaus daug kompetencijų ir bus svarbu, kad visų lygmenų valdžios, visuomenė bei interesų grupės būtų skaidriai į tai įtrauktos.
Mūsų manymu, dabar Lietuvoje ypač reikalinga nepriklausoma fiskalinė institucija, kuri prižiūrėtų valdžios sektoriaus finansų stabilumą. Ji turėtų veikti kaip savarankiška institucija, o ne Valstybės kontrolės sudėtyje; turėdama pakankamai išteklių, ji galėtų daryti ir valstybei taip reikalingą politikos kaštų ir naudos vertinimą. Ši institucija iš anksto galėtų įvertinti, kaip planuojama panaudoti biudžeto lėšas ir kaip tai atsilieps gyventojų pajamoms bei šeimų biudžetams. Vyriausybė jokiomis priemonėmis neturėtų daryti jai įtakos. Taip pagaliau būtų įgyvendinta ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendacija Lietuvai.
