Praėjo daugiau kaip savaitė nuo pagrindinio šių metų renginio – Dainų šventės „Vardan tos…“, jubiliejinės, dvidešimtosios, skirtos Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Dauguma išsakėme savo pastabas, nuotaikas, emocijas ir viešai, ir organizatoriams. Tačiau ar dėl to šios šventės laukėme keletą metų, ar dėl to, kad galėtume ieškoti joje minusų, visai nesusijusių su pačios šventės tikslais, jos misija?
Ar būtų tokia daugiatūkstantinė šventė, jei ne visos Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų kolektyvų vadovai… Ar būtų kam dainuoti ir šokti tokioje didžiulėje šventėje, jei nebūtų nuolat ugdomi vaikų, jaunimo, įvairaus amžiaus suaugusiųjų dainų, šokių, muzikiniai kolektyvai. Tai jie ir jų vadovai padaro didžiulį darbą, kiekvienai šventei parengdami šimtus puikiausių įvairių meno mėgėjų žanrų kolektyvų. Gaila, kad išskyrus pačius dalyvius, negirdėjome padėkų šių puikių kolektyvų vadovams. Juk už minimalų atlygį, o ne vienas ir nelaukdami užmokesčio, keturis metus rengia kolektyvus visos Lietuvos laukiamai šventei.
Už tai, kad šventė pavyko, kad iš jos išėjome su puikia emocija, reikia tarti AČIŪ visiems šventės kolektyvų vadovams.
Todėl kaip choreografė, buvusi daugelio šokių kolektyvų vadovė, dalyvavusi daugelyje Dainų švenčių kaip dalyvė, alumnė ir kolektyvų vadovė, žinau, ką reiškia parengti kolektyvus šventei, nuolat atnaujinti repertuarą, išmokyti naujus dalyvius, kurie pakeičia senuosius. Tai – didžiulis kolektyvų vadovų darbas, ir už tai, kad šventė pavyko, kad iš jos išėjome su puikia emocija, reikia AČIŪ tarti visiems šventės kolektyvų vadovams: nuo Zarasų ir Ignalinos iki Kretingos ir Šilutės, nuo Šiaulių ir Vilkaviškio iki Prienų ir Trakų, nuo Klaipėdos ir Panevėžio iki Kauno ir Vilniaus. Pagrindiniai šventės vadovai įvertinami nors tuo, kad yra matomi pačioje šventėje, o štai iš visos Lietuvos ir užsienio suvažiavusiems kolektyvams ir jų vadovams teko gana sunkiai dirbti, repetuoti, kad žiūrovams iki širdies gelmių būtų gera šioje šventėje dalyvauti. Taigi, mūsų padėka jiems buvo mūsų aplodismentai ir tikėjimas, kad kita šventė bus vėl tokia pat nuostabi.
Didžiavomės ir džiaugėmės, kai 2003 m. lapkričio 7 d. Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų ir šokių švenčių tradiciją bei simboliką UNESCO pripažino žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru, kai 2008 m. ši tradicija buvo įrašyta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, patys gi tik nuo 2007 m. priėmėme Dainų švenčių įstatymą, užtikrinantį dainų švenčių tradicijos tęstinumą. Gerai, kad šiame įstatyme nubrėžta šio unikalaus reiškinio svarba bei įtaka mūsų kultūros gyvybingumui, regionų kultūros sklaidai, tačiau yra nepakankamas dėmesys žmogiškajam faktoriui. Įstatymas užtikrina dainų švenčių tradicijos valstybinę apsaugą, periodiškumą, tęstinumą ir plėtrą, reglamentuoja rengimosi ir vadovavimo dainų šventėms tvarką, valstybės ir savivaldybių institucijų atsakomybę bei kompetenciją, nustato finansavimo principus, bet nuo to nėra daugiau dėmesio skiriama patiems vadovams, materialinei bazei, jų darbo sąlygoms vietose.
Per šią savaitę teko skaityti ne vieną neigiamą nuomonę, pradedant nepatikusia dešrele, brangiais bilietais ir baigiant prastai surežisuota eisena, tačiau visas tas nuomones išsakė ne šokėjai, dainininkai ar svečiai iš užsienio. Daugiausia nepatenkinti buvo anonimai. O dar keisčiau buvo išgirsti šios šventės palyginimą su grandioziniais sovietiniais renginiais. Tačiau šventė turi šimtmečių tradicijas. Šimtmečiais dainavo Mažoji Lietuva, šoko žemaičiai, liaudies dainas kūrė lietuviai už dabartinės valstybės teritorijos ribų, toli tremtyje. Taigi, šventės šaknys – toli istorinėje praeityje. Bet jos buvo tokios gilios ir tokios gyvos, kad atėjo iki mūsų, per klojimų teatrus, per muges, per meno mėgėjų veiklą. Ir ne iš sovietinių laikų ši šventė atėjo. Atėjo iš praeito šimtmečio pradžios, kaip ir mūsų valstybės atkūrimo idėjos, saugoma, puoselėjama ir kuriama kompozitorių, choreografų, šokių vadovų, profesionalių ir kaimo muzikantų. Šiandien niekas nepasakys, kada buvo sukurtas „Suktinis“ ar „Žilvitis“, bet juos šoka viso pasaulio lietuviai.
Tokios šventės suburia skirtingas kartas, padeda ugdyti etines ir estetines vertybes. Tikiu, kad laukdami kitos šventės, apmąstysime, ką galime pasiūlyti šios per daugelį metų susiformavusios tradicijos tobulinimui, o ne tik reikšti kritiką šventei vykstant. Tikiu, kad ir ateityje Dainų šventės tarnaus visos tautos konsolidavimui, šventės dalyvių ir žiūrovų emocinio bendrumo ugdymui.
Dar kartą ačiū už šventę!
Renė Jakubėnaitė, LSDP Kultūros komiteto pirmininkė
