Kai rugpjūtį Lietuvoje lijo pinigais, ten, viršuje, jų niekas neprisiminė. Neišskyrė kaip grupės. Jie – lyg paskutiniai eilėje. Užmirštieji.
Rugsėjį turėjo sprogti socialinė bomba, kai Valstybės kontrolė paskelbė audito ataskaitą apie neįgaliųjų gyvenimą. Iš 200 tūkstančių trečdalis gyvena skurde. Iš 158 tūkstančių darbingo amžiaus neįgaliųjų dirba mažiau nei trečdalis. Ir kasmet vis mažiau neįgaliųjų dirba laisvoje darbo rinkoje, vis mažiau kreipiasi į Užimtumo tarnybą.
Turėjo sprogti, bet niekas nesprogo. Nepatogi žinia kažkur ištirpo, jos vietą vėl užėmė teatrališkai susirūpinusių kovotojų su koronavirusu veidai. Anokia čia problema – dešimtys, šimtai tūkstančių neįgaliųjų?
Taip, valstybė remia socialines įmones (uždara darbo rinka), bet jose dirba triskart mažiau neįgalių, nei atviroje darbo rinkoje. Ir šioje vietoje turime problemų.
Iš 200 tūkstančių neįgaliųjų trečdalis gyvena skurde.
Valdžia mums sako: nei darbdaviai, nei neįgalieji nėra motyvuoti. Pirmieji – priimti į darbą neįgaliuosius. Antrieji – dirbti.
Tai nėra tiesa. Tikrai atsirastų darbdavių, kurie įdarbintų ir daugiau žmonių su negalia, bet tokias darbo vietas įrengti kainuoja. Reikia naujos tvarkos, paprastesnės ir aiškesnės, kaip valstybė kompensuotų darbdaviams darbo vietos neįgaliesiems steigimo išlaidas.
Dalis neįgaliųjų norėtų ir galėtų dirbti, bet dažnai negali net nuvykti iki darbo vietos, parduotuvės, valdiškos įstaigos. Pritaikyti liftai, viešieji pastatai, šaligatviai – vis dar prabanga. Daugiau kaip pusėje savivaldybių neįgaliesiems nepritaikyta nė viena viešojo transporto priemonė.
Šis faktas tiems, kurie giriasi sumažinę regioninę ir kitokią atskirtį.
Taip, valstybė remia socialines įmones (uždara darbo rinka), bet jose dirba triskart mažiau neįgalių, nei atviroje darbo rinkoje.
Taip, savivaldybės dabar sutaupo lėšų, milijonų, skirtų piniginei socialinei paramai. Dalį jų skiria neįgaliesiems integruoti į visuomenę. Tauragės rajono savivaldybė, pavyzdžiui, praėjusiais metais skyrė neįgaliesiems 4,1 proc. sutaupytų lėšų. Raseinių rajono – 10,9 proc., Prienų – 20,7 proc. Spręskite patys, kodėl vienos savivaldybės skiria daugiau nei kitos, nors problemos visur tos pačios.
Informacija kalba pati už save, nes pagal 2020 m. rugsėjo 7 dienos Valstybės kontrolės audito ataskaitą, pastatų pritaikymas asmenims su negalia Tauragės rajono savivaldybėje yra toks: iš 8 seniūnijų tik šešiose pastatai dalinai pritaikyti; iš 23 švietimo įstaigų dalinai pritaikytos 20; iš 23 kultūros įstaigų dalinai pritaikyta 19. Tas abejingas žodis – dalinai, kai, mano manymu, turi būti pritaikyta visiškai.
Kaip čia dabar madinga sakyti – reikia valstybinio požiūrio. Reikia, nes šiandien tik 13 procentų asmenų, kuriems buvo nustatytas pagalbos poreikis, savivaldybėse gauna specialiąsias paslaugas.
Valdžios atstovai stebisi ir baisisi, kad socialinės globos namuose už grotų apgyvendintas neįgalus jaunuolis. Taip, baisu. Nepateisinama. Ir taip neturi būti. Nenormalu ir tai, kad tuose pačiuose globos namuose viena slaugytoja aptarnauja 90 specialių poreikių turinčių žmonių (dieną), 130 – naktį. Ir 300 – atostogų metu.
Ir tai realus gyvenimas. Realybė, kurios ten, viršuje, nenorima matyti, net kai valstybėje lyja pinigais.
