Šimtadieniai jau pasibaigė, artėja brandos egzaminai. O kartu su jais atnaujinama diskusija dėl suvienodinto lietuvių kalbos egzamino lietuviakalbių ir tautinių mažumų mokyklų mokiniams problemų bei privalomų tautinių mažumų kalbų brandos egzaminų grąžinimo.
Nesu nusiteikęs prieš lietuvių kalbos brandos egzamino suvienodinimą visiems mokiniams, tačiau 2011 m. konservatorių ir liberalų lyderių prastumta švietimo reforma, kuri šį egzaminą suvienodino, buvo paruošta netinkamai, skubota ir net galimai antikonstitucinė.
Niekas net nebandė išnagrinėti vėlesnių brandos egzaminų rezultatų ir jais remiantis koreguoti minėtų lengvatų apimtį ir pobūdį. Tiesiog kiekvienais metais lengvatų buvo vis mažiau. O rezultatai vis blogėjo.
Teisinėje valstybėje negalima suvienodinti egzaminų reikalavimų, mokiniams nesuteikus nei įrankių, nei laiko pasiruošti naujiems reikalavimams įgyvendinti. Deja, susidaro įspūdis, jog 2011 m. teisinė valstybė Lietuvoje egzistavo tik teoriškai. Praktikoje viskas buvo vykdoma buldozerio principu – valdantieji dešinieji geriau žinojo, ko reikia tautinėms mažumoms.
Iškart po to, kai buvo priimtos diskriminuojančios nuostatos, spaudžiant protestams, Švietimo ir mokslo ministerija bandė padėtį ištaisyti. Lenkų ir rusų tautinių mažumų mokyklų abiturientams buvo įvestos nežymios lietuvių kalbos brandos egzamino lengvatos (pvz., šių mokyklų mokiniai galėjo padaryti daugiau klaidų egzamino metu ir pan.). Taip, žemesnio lygio priemonėmis buvo bandoma bent iš dalies ištaisyti įstatymo spragas.
Tačiau šios lengvatos buvo nepakankamos (tai rodo tautinių mažumų mokyklų abiturientų lietuvių kalbos egzaminų rezultatai: pvz., 2019 m. lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį brandos egzaminą išlaikė 90,6 proc. Lietuvos abiturientų, bet lenkakalbių mokyklų mokinių atveju – tik 79,14 proc.) ir laikinos (šiais metais jų jau nebus).
Priešingai nei buvo žadėta, niekas net nebandė išnagrinėti vėlesnių brandos egzaminų rezultatų ir jais remiantis koreguoti minėtų lengvatų apimtį ir pobūdį. Tiesiog kiekvienais metais lengvatų buvo vis mažiau. O rezultatai vis blogėjo.
Dar blogiau yra tai, kad, neskaitant minėtų lengvatų, iš esmės nebuvo imtasi jokių kitų priemonių susiklosčiusiai padėčiai ištaisyti. Skirtumai tarp lietuvių kalbos programų lietuviakalbių ir tautinių mažumų mokyklose vis dar yra didžiuliai. Trūksta mokytojų ir lietuvių kalbos mokymo metodikų, trūksta pinigų, vadovėlių ir mokymo priemonių, o lietuvių kalbos brandos egzamino struktūrą kritikuoja ir lietuviai.
Dar viena problema: privalomo gimtosios kalbos brandos egzamino nebuvimas tautinių mažumų mokyklose. Privalomas egzaminas buvo panaikintas XX a. pabaigoje. Tuomet buvo sutarta, kad privalomas turi būti tik vienas brandos egzaminas, t. y. lietuvių kalba. Kitų dalykų egzaminai tapo pasirenkamaisiais.
Galbūt čia buvo šiek tiek logikos, gal ne, tačiau faktas tas, kad šiandien situacija pasikeitė: išaugo privalomų valstybinių brandos egzaminų skaičius. Pretenduojantiems į valstybės finansuojamas studijas, be lietuvių kalbos, privalomais tapo matematika ir užsienio kalbos. Todėl protinga dar kartą užduoti klausimą: kodėl tarp šitų egzaminų nėra tautinių mažumų mokyklų mokinių gimtųjų kalbų?
Žinoma, oficialus gimtosios tautinės mažumos kalbos egzamino grąžinimas į privalomų egzaminų sąrašą yra tik pusė žingsnio į priekį. Toks egzaminas turėtų duoti apčiuopiamą naudą. Pavyzdžiui, priimant į studijas Lietuvos valstybiniuose universitetuose. Šis klausimas ypač svarbus gausiausiai Lietuvos tautinei mažumai – lenkams.
Lietuvos lenkai yra viena iš Lietuvos tautinių grupių, kurioms tenka mažiausias procentas asmenų, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Pagal išsilavinusių asmenų skaičių lenkai lenkia tik romus. Kol ši situacija nepasikeis, galima nesitikėti kardinalių pokyčių lietuvių-lenkų santykiuose ir nelaukti lenkų tautinės mažumos simpatijų rinkimų metu.
Tai suprato net ir buvęs premjeras Andrius Kubilius. Neatsitiktinai būtent jo prieš keletą metų įkurta Gegužės 3 dienos parlamentinė grupė pradėjo viešą diskusiją dėl papildomų balų už lenkų kalbos mokėjimą stojant į aukštąsias mokyklas suteikimo.
Matome, kad dabartinė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovybė geriau supranta tautinių mažumų švietimo situaciją nei ankstesnė šios valstybės institucijos valdžia. Be to, atrodo, – tikiuosi, kad tai nėra klaidingas įspūdis, – ministrui Algirdui Monkevičiui netrūksta politinės valios, sprendžiant šiuos klausimus.
Gal tuomet jam pakaktų politinės valios išspręsti ir egzistuojančias egzaminų problemas tautinių mažumų mokyklose? Tiek su valstybiniu lietuvių kalbos egzaminu susijusias problemas (lengvatų šiam egzaminui pratęsimas galėtų būti pirmu žingsniu tinkama kryptimi), tiek su privalomo tautinės mažumos kalbos brandos egzamino grąžinimu.
