Pasaulis, visų pirma, yra apie pasirinkimus. Jis – apie laisvą žmogaus valią priimti sprendimus. Pasaulis apskritai yra toks įvairus, kad kalbėti apie bendras nuostatas yra iš esmės sudėtinga. Neseniai Lietuvoje įteisintas medikamentinis nėštumo nutraukimas vėl sugrąžino diskusijas – drausti ar ne abortus ir ar jie nėra nusikaltimas prieš dar negimusį žmogų?
Tačiau šioje diskusijoje labai dažnai pamirštama moteris ir jos teisė pasirinkti.
Šie metai man buvo vieni sudėtingiausių ir tuo pačiu – vieni gražiausių. Neseniai sukūriau šeimą, o dar prieš santuoką kartu su vyru kalbėjomės apie tai, kad norėsime vaikų.
Ankstyvą pavasarį profilaktiškai tikrinausi sveikatą ir sužinojau, kad man – vadinama nulinė vėžio stadija. Vien išgirdus šį žodį, atrodė, nustoja suktis pasaulis ir imi regėti niūriausius scenarijus – savo iš pirmos santuokos dukterį, kurios galbūt nespėsi užauginti. Po to, kai buvo nustatyta diagnozė, gydytoja paskyrė operacijos datą, tačiau – likimo ironija – netrukus sužinojau, kad laukiuosi.
Ankstyvą pavasarį profilaktiškai tikrinausi sveikatą ir sužinojau, kad man – vadinama nulinė vėžio stadija.
Gimdyti ar ne? Svarsčiau ilgai ir tie svarstymai buvo emociškai sudėtingi. Žinojau, kad esu atsakinga ne tik už save ir už dar negimusį savo vaiką, bet ir už dukrą, kurią turiu užauginti. Kaip elgtis ir ką daryti?
Nutariau gimdyti, o jau po gimdymo spręsti savo sveikatos problemas. Ar elgiuosi teisingai, matyt, parodys laikas.
Aš – ne vienintelė tokia. Nutraukti nėštumą moterys ryžtasi dėl skirtingų priežasčių ir toks yra jų pasirinkimas. Nė vienas neturime teisės tokių moterų smerkti. Neabejoju – jų vidinė būsena po nėštumo nutraukimo taip pat yra sudėtinga. Tačiau moters kūnas nėra inkubatorius, tik atliekantis tam tikrą funkciją. Jis – kur kas daugiau.
Kalbėti apie abortų draudimus galėtume tuo atveju, jei išties gyventume gerovės valstybėje ar tobuloje visuomenėje. Tačiau taip nėra ir kažin, ar kada bus. Mes gyvename įvairiame pasaulyje, kuriame vyksta nesuplanuoti dalykai, krizės. Pasaulyje, kuriame kyla karai.
Šeimose – mažuose žmonių pasauliuose – taip pat nutinka visko. Teko girdėti istorijų apie tai, kad kūdikio nenori vyras, kuris skatina moterį nutraukti nėštumą. Šeimose būna smurtaujama ir tai taip gali tapti priežastimi negimdyti. Arba šeimos stokoja socialinių įgūdžių, o moteris (vienas iš pavyzdžių) vartojo alkoholį ne tik prieš nėštumą, tačiau ir pastojusi.
Tačiau moters kūnas nėra inkubatorius, tik atliekantis tam tikrą funkciją. Jis – kur kas daugiau.
Todėl kiekviena moteris gali pasirinkti – ji turi tokią teisę. Pasirinkti – gimdyti ar ne – kai ją išprievartauja. Pasirinkti, jei šeimoje yra nesutarimų bei žengiama link skyrybų. Pagaliau gali net ir tada, jei jaučia, jog auginti vaiko neleidžia finansinės galimybės. Arba ji renkasi, nes žino – kūdikis gims nesveikas.
Pamirštame ir dar vieną priežastį – kartais moteris tiesiog nenori vaikų, jai motinystės genas paprasčiausiai neduotas.
Dalis žmonių, kategoriškai pasisakančių prieš nėštumo nutraukimą, sau prisiima Dievo vaidmenį. Bet ar tai – teisinga? Ar teisinga nėštumo nutraukimą tapatinti su žmogžudyste?
Aš teigiamai vertinu Lietuvoje įteisintą medikamentinį abortą. Dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – ankstyvoje nėštumo stadijoje išgerti tabletę yra emociškai lengviau, nei tai būtų chirurginė intervencija. Antra – vaistą įsigyti lengviau nei gyvenant mažesniame mieste ar kaime gauti gydytojo siuntimą nėštumo nutraukimui. Tai ypač aktualu toms moterims, kurios neturi galimybių kreiptis į privačias gydymo įstaigas.
Kalbant apie lytinį švietimą – šios temos svarbios, ir kalbėti apie atsakingą motinystę būtina. Tačiau netrukdykime moteriai rinktis, nes nė vienas iš mūsų nesame Dievas. Nesmerkime jos pasirinkimo. Nesisavinkime jos kūno.
Ji pasirinko ir net jei šis pasirinkimas buvo sunkus jai pačiai – vadinasi, tam buvo priežastis.
