Vienas iš didžiausių Lietuvos socialinių skaudulių, pelnytai sulaukiantis kritikos ir visuomenės nepasitenkinimo – sunki mūsų pensininkų padėtis. Daugybę metų sunkiai ir sąžiningai dirbę piliečiai, priešingai nei jų bendraamžiai Vakarų Europoje, dienas leidžia ne planuodami keliones į užsienio kurortus, o mėgindami kaip nors išgyventi iš varganų pensijų, kurių vos ne vos užtenka būtiniausiems vaistams ir stogui virš galvos išlaikyti. Ši situacija neretai yra teisinama Lietuvos patirtu okupaciniu laikotarpiu ir dalinai tai tikrai galėtų būti argumentas, tačiau Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) prognozuoja liūdną žinią ir ateities, jau nepriklausomos Lietuvos, pensininkams: šiuolaikinis jaunimas ateityje gali tikėtis daugiausiai tik trečdalį atlyginimo siekiančios pensijos. Tai – pats prasčiausias rezultatas iš visų 38 organizacijai priklausančių šalių. Ši žinia šokiravo dirbančiuosius, kurie vylėsi, kad ekonominio augimo tempai ir didėjantys atlyginimai, nuo kurių mokami solidūs mokesčiai į Sodros biudžetą, jiems užtikrins sočią senatvę ir jiems neteks taip vargti, kaip vargsta šiandienos pensininkai. Panašu, kad tie sunkumai, su kuriais susiduria dabartiniai pensininkai, bus vieni juokai, palyginus su problemomis, kurios gali užgriūti šiandien dirbantį jaunimą, kai jie patys ateityje sulauks pensinio amžiaus. Signalas, kad valstybė vairuojama ne ten, duotas. Kas toliau?
Nors dalis ekonomistų suskubo raminti visuomenę, kritikuoti tyrimą, tačiau tiesa ta, kad EBPO prognozes turime priimti kaip žadintuvo skambutį, kuris mus turi grąžinti iš saldaus sapno į realybę ir svarbiausia – paskatinti veikti nedelsiant. Saviguodą ir tikėjimą, kad viskas kažkaip susitvarkys savaime, prilyginčiau Vilniaus nacionalinio stadiono statybos loterijai. Rezultatai rodo, kad be aiškios krypties, suvokimo ir tikslios vizijos lieka tik pažadai, svajonės ir tuščias laukas.
Niūraus ateities scenarijaus priežastis yra aiški – tai senstanti visuomenė ir mažėjantis dirbančiųjų skaičius. Dabartinis pensijų modelis, grindžiamas kartų solidarumo principu, kada dirbantieji išlaiko pensininkus, greitai taps visiškai neefektyvus. Skaičiuojama, kad iki 2050 m. vieną pensininką turės išlaikyti vos 1,8 dirbančiojo, kai tuo tarpu dabar vienam pensinio amžiaus gyventojui Lietuvoje tenka maždaug 3,1 dirbančio žmogaus. Vyresnių nei 65 metų amžiaus žmonių dalis Lietuvoje sudaro apie 20 proc. Prognozuojama, kad iki 2070 m. ši amžiaus grupė sudarys daugiau nei trečdalį Lietuvos visuomenės. Kas mokės jiems pensijas?
Akivaizdu, kad šiai problemai išspręsti reikia kitokio požiūrio ir drąsių žingsnių. Pensijų dydį galima reguliuoti ir indeksuoti, jeigu šalies biudžetas turi pajamų. Pajamas į biudžetą suneša dirbantieji mokesčių pavidalu. Kuo daugiau uždirba žmonės, tuo daugiau mokesčių sumoka, tuo turtingesnė yra valstybė. O turtinga valstybė, savaime suprantama, gali skirti pakankamai lėšų visiems sektoriams. Atrodytų viskas logiška, tačiau kaip tai pasiekti? Kaip valstybei sukurti sąlygas žmonėms uždirbti daugiau? Kaip mokėti adekvačias pensijas, ypač turint galvoje, kad dirbančiųjų mažėja ir ateityje vis mažės?
Paprasčiausias veiksmas , bet toli gražu ne problemos sprendimas – didinti mokesčius. Didesni mokesčiai, daugiau pajamų surenkama į biudžetą. Matematiškai viskas atrodo teisingai, bet tik matematiškai ir tik trumpalaikėje perspektyvoje. Didesnis dirbančiųjų apmokestinimas sprendžia problemos pasekmes – pinigų trūkumą adekvačioms pensijoms – bet ne pačią problemą – mažėjantį pensininkus išlaikančių darbingų žmonių skaičių ir jų sumokamų mokesčių sumą. Be socialinio draudimo, valstybei reikia užtikrinti švietimo, sveikatos ir kitų sistemų tinkamą finansavimą, o kur investicijų į gynybą poreikis? Turėtų kilti logiškas klausimas – tai kiek procentų mokesčių turės mokėti kiekvienas dirbantysis netolimoje ateityje? 50 proc.? O gal 70 proc.? Jei darbingų žmonių skaičius ir toliau mažės, mokestinis spaudimas jiems tik didės.
Nesvarbu kaip naujus mokesčiu pavadinsime – solidarumo, gynybos, darbdavio – jį vis tiek mokės dirbantys, pridėtinę vertę kuriantys asmenys. Tarkim didinam darbdavių mokamą socialinio draudimo įmokos dalį. Esą jis labai menkas. Bet darbdavio socialinio draudimo mokestis yra procentinė išraiška nuo darbuotojo atlyginimo. Darbuotojo atlyginimas nėra darbdavio geros valios gestas – tai darbuotojo sukurtos vertės finansinė išraiška, dėl kurios susitarė darbo sutartyje. Mokestis didina darbo vietos kainą. Brangesnė darbo vieta didina verslo sąnaudas, o tai, savaime suprantama, brangina paslaugas, prekes. Didesnės išlaidos esamiems ir būsimiems pensininkams, dar didesnis spaudimas dirbantiesiems. Tarkim įvestas naujas mokestis arba padidintas esamas. Kas toliau?
O toliau yra tik aiškios krypties suformavimas ir griežtas jos laikymasis. Ateities Lietuvoje viską lemti turi ne dirbančiųjų skaičius (nebent kas nors išras stebuklingą būdą, kaip drastiškai padidinti gimstamumą), o darbo našumas ir sukuriamo produkto vertė.
Lietuvos ekonomika turi persiorientuoti į aukščiausios klasės paslaugų (finansų, medicinos, IT ir kitose srityse) teikimą ir inovacijomis bei naujomis technologijomis grįstos pramonės vystymą. Kai parduosime pasauliui sudėtingus ir paklausius produktus, kuriuos kurs aukštos kvalifikacijos darbuotojai, kokybė pranoks kiekybę. Gamybos robotizavimas, dirbtinio intelekto sistemos, paslaugų skaitmenizavimas – visa tai atstoja tūkstančius darbo rankų, tačiau sukuria kur kas didesnę ekonominę vertę, tuo pačiu – generuoja didesnes pajamas valstybei. Valstybės vairininkams atėjo laikas imtis tikrų darbų ir padėti pamatus esminei Lietuvos ekonomikos pertvarkai: realios investicijos į inovatyvias įmones, aukštąsias technologijas, valstybės parama biotechnologijų įmonėms, lazerių pramonei, mokslo tyrimams, informacinių technologijų startuoliams – privalo tapti prioritetu ir tikslinga šalies kurso krytimi, nes būtent aukštos pridėtinės vertės sektoriai gali sukurti gerai apmokamų darbo vietų ir tuo pačiu prisidėti prie ekonominės gerovės kilimo. Aukštos kvalifikacijos, didelį atlyginimą gaunantys specialistai, sumoka didesnes mokesčių sumas. Vienas toks mokesčių mokėtojas gali išlaikyti kelių nekvalifikuotų darbuotojų, būsimų pensininkų, adekvačias pensijas. Nuo 8500 eur. atlyginimo sumokama 3357.50 eur. mokesčių, kas sudaro beveik 40 proc.
Be abejo, ekonomikos perorientavimas yra sudėtingas ir ilgas procesas, reikalaujantis investicijų. Iš kur jos? Europos Sąjungos fondai, privačios verslų investicijos, valstybės biudžeto orientacija. Be abejo, prie tokios ekonomikos poreikių turi būti pritaikytas ir švietimas: nebegalime sau leisti, kad mūsų mokyklos būtų visų galų vidutiniokų kalvėmis – reikalinga talentus atrandanti ir puoselėjanti sistema, kad būtų tinkamai pasirengta ateities iššūkiams. Švietimas yra visą ko pagrindas. Valstybės pamatas.
Politikai kartais pademonstruoja stebėtiną vienybę svarbiausiais šaliai klausimais. Beveik visi sutaria dėl nacionalinio saugumo ir gynybos, todėl būtų idealu, kad ir šioje srityje būtų nubrėžta strateginė Lietuvos vystymosi kryptis, kuri rastų pritarimą tarp skirtingų politinių bei visuomeninių jėgų. Moderni, perspektyvą turinti valstybės kryptis leidžia turėti balansą ir galimybę užtikrinti tinkamą visų sričių finansavimą. Galų gale, kalbame apie mūsų šalies socialinį stabilumą ir ekonominį saugumą. Vadinasi, bendras reikalas. Reikia ryžtingų sprendimų, plataus mąstymo, įžvalgos ir politinės valios.
