Anglų kalboje yra graži, bet į lietuvių kalbą sunkiai išverčiama sąvoka – agency. Nors pasiūlymų, kaip versti šį terminą yra ne vienas – paminėtini agentyvumas, agentiškumas, veiksnumas, veiklumas, veikumas, veikmė – dalies šių vertimų problema yra tai, kad jie išties nėra vertimai (agentiškumas, agentyvumas), o kitų, kad be konteksto sunku nuspėti, kokį terminą jie verčia.
Pats agentiškumas, arba angliškas agency, reiškia buvimą veiksmo šaltiniu bei kartu numato tam tikrą agento savarankiškumą. Kodėl pradedu nuo tokių filologinių detalių? Nes ši kategorija yra labai svarbi apmąstant įsitikinimus ir sprendimus užsienio politikoje.
Mano nuomone, agentiškumo sąvoka yra esminė apmąstant Vakarų kairiųjų, bet ne tik jų, požiūrį į Putino karą prieš Ukrainą bei mūsų pačių tikslus užsienio politikoje, visiškai bankrutavus režimų keitimo (angl. regime change) politikai.
Jie nėra veikėjai
Savo knygoje „Užsienio politikai kairei“ Michealas Walzeris pastebi, kad kairieji Vakaruose dažnai nesąmoningai laikosi nuostatos, jog įvairios šalys nėra užsienio politikos veikėjai, jos neturi agentiškumo.
Žinoma, tokia pozicija atvirai nepripažįstama, bet ji aiškiai matyti įvairių įvykių vertinime. Tarkime, nemažai Vakarų kairiųjų prieštaravo NATO plėtrai į rytų Europą kartodami šiandien girdimus argumentus apie įtakos sferas ir Rusijos pykdymą. Tuo pat metu, save internacionalistais vadinę politikai nedėjo beveik jokių pastangų kalbėtis su kolegomis iš rytų Europos, gilintis į jų įsitikinimus ir saugumo poreikius.
Dar aiškiau šis agentiškumo neigimas matyti blogiausiose Vakarų kairės pozicijose dėl karo Ukrainoje: čia Ukraina ir ukrainiečių tauta nėra joks veikėjas, bet JAV marionetė, Vakarų imperializmo žaidimo figūrėlė ir t.t. Neabejotina, kad veikėjo statuso neigimas aibei šalių yra būdingas ir taip vadinamų realistų stovyklai bei ypač mėgstamas Maskvoje. Toks požiūrių sutarimas iš dalies paaiškina ir Rusijos propagandos sąlyginę sėkmę Vakarų kairiųjų ratuose.
Reikia pabrėžti, kad tokiais argumentais grįsti vertinimai nėra visuomet klaidingi. Tam tikrais atvejais už pokyčių šalyse tikrai stovėjo visai ne tų valstybių agentiškumas, bet JAV, Sovietų Sąjungos ar Rusijos specialiosios tarnybos.
Visgi, nepateisinama iš to daryti išvadą, kad mūsų pamatinė nuostata turėtų būti už visų įvykių ieškoti paslėptos tarnybų, imperializmo, kapitalizmo ar dar kažkieno rankos.
Mes esame svarbiausi veikėjai
Problemos su kitų šalių veiksnumo vertinimu kyla ne tik vertinant įvykius kitose šalyse, bet ir vertinant savo šalies veiksmų poveikį. Vienas garsiausių politikos mokslininkų Robert Jervis yra pastebėjęs, kad žmonės yra linkę pervertinti savo šalies veiksmų reikšmę todėl, kad jie turi daugybę informacijos apie savo valstybės veiksmus ir palyginti mažai informacijos apie tai, ką veikia kitos šalys. Ši klaida panaši į tas, kurias savo garsiajame veikale „Mąstymas, greitas ir lėtas“ aprašė Danielis Kahnemanas.
Tokį kitų šalių agentiškumo nuvertinimą nesunku pastebėti Lietuvoje: mažoje šalyje, kuri tikrai nėra didžiausias veikėjas pasaulio scenoje. Kritiškose diskusijose visada kalbama taip, lyg kitos šalys tebūtų pasyvūs veikėjai ar net dekoracijos mūsų užsienio politikos žaidime.
Skaitant diskusijas susidaro įspūdis, kad kitos valstybės neturi savo interesų ir elgiasi tik taip, kaip jas išprovokuoja Lietuva. Lietuvos santykiai su bet kokia šalimi visada paaiškinami tik jos veiksmais: Lietuva susipyko, Lietuva susidraugavo, Lietuva nesuderino, Lietuva išsišoko. Daugybėje komentarų kaip dogma priimama žinoma sena lietuvių patarle: kaip šauksi, taip ir atsilieps.
Nekalbėdami apie kitų šalių siekius ir kontekstus sukuriame situaciją, kai visuomenei tampa beveik neįmanoma suprasti, kas ir kodėl vyksta. Susiduriame su situacija, kai tuo pačiu metu apie įvykius rašoma atrodytų nenustojamai, bet tai nesukuria jokio supratimo. Visa tai, kas čia pasakyta apie Lietuvą, dar stipriau galioja kalbant apie kairiųjų Vakarų užsienio politikos vertinimus.
Savo šalies agentiškumo pervertinimas iš dalies paaiškina ir stebinantį kitų šalių lyderių pareiškimų nuvertinimą. Geras to pavyzdys yra garsioji Putino kalba Miuncheno saugumo forume.
Nepaisant to, kad Putinas juodu ant balto išdėjo savo įsitikinimus ir planus, Vakarai tai nurašė kaip „keistas kalbas“, save tikino, kad „jis iš tikrųjų taip nemano“ ir t.t. Panašiai pro pirštus dabar žiūrima ir į Xi Jinpingo kalbas. Žinoma, čia veikia ir daugiau psichologinių mechanizmų, bet savotiškas Vakarų praktikuojamas solipsizmas, kuriuo santykius visada galima perkrauti vienos pusės iniciatyva, vaidina ne paskutinį vaidmenį.
Agentiškumo neigimas ir savo agentiškumo pervertinimas sudaro dvi tos pačios monetos puses: nors dažnai pradedama nuo rūpesčio skriaudžiamaisiais, kartu išlaikomas absoliutus ir visiškas Vakarų išskirtinumas. Skirtumas tik tas, kad dešinieji tai išsako atvirai, o daliai kairiųjų tai veikia kaip pasąmoninis įsitikinimas.
Agentiškumas vietoje vertybių eksporto
Agentiškumas gali būti centrinė sąvoka formuojant užsienio politikos tikslus, kurie būtų patrauklūs mūsų partneriams ir bendraminčiams Vakaruose. Kaip jau minėta, kairieji (bet tai yra daugiau mažiau visuotinis požiūris) ypač įtariai žvelgia į intervencijas, vertybių eksportą ar režimų keitimus. Toks įtarumas yra visiškai pagrįstas, tiek mąstant teoriškai, tiek žvelgiant į jau vykusių vakariečių intervencijų rezultatus.
Bet visiškai atsisakius mąstyti apie mūsų poveikį ir norimus rezultatus kitose valstybėse paliekame žmones varge ir kančiose, o tai tiesiogiai prieštarauja bene pamatinei kairiosios užsienio politikos vertybei: internacionalizmui. Prie to pridėję anksčiau aptartas nuostatas dėl agentiškumo, matome gimstant išsigimusį internacionalizmą, kai dažnai opresuotieji ir kolonizuotieji traktuojami kaip angelai, kurių kiekvieną žingsnį reikia remti, kai palaikome bet kokią šalį, kuri save vadina antiimperialistine ir kairiąja, o imperializmo kritika tampa antiamerikietiškumu. Tai veda į tai, kad Rusija ir Kinija nėra pripažįstamos imperijomis tokią „privilegiją“ paliekant tik Vakarams, o konkrečiai – JAV.
Jau minėtas M. Walzeris išeitimi siūlo agentiškumo internacionalizmą. Senas kairiųjų argumentas, kad negalima padaryti žmonių laimingų be jų pačių dalyvavimo čia vis dar galioja. Kairė turėtų susitelkti į šalių veiksnumo, agentiškumo didinimą, o ne laimės ar demokratijos jiems importavimą.
Taigi turėtume remti visus aktyvistus, kurie dirba tam, kad žmonės turėtų daugiau veiksnumo ir apsisprendimo laisvės. Turėtume rimtai remti ir teikti iniciatyvas dėl realaus turto ir galimybių perskirstymo pasaulyje. Mūsų tikslas turėtų būti, kad opresuotieji taptų visaverčiais politiniais agentais ir patys spręstų savo likimą.
Nors humanitarinės intervencijos ir saugesnio regiono kūrimas sprendžiant Baltarusijos ar Kaliningrado klausimą neturėtų būti tabu, kairioji užsienio politika turėtų remtis ne karine jėga, sprendimu už kitus ar kietąja galia, bet žmogišku paveikimu: pagalba, įsiklausimu, įtikinimu, patrauklumu, kova už globalų teisingumą ir šalių agentiškumą.
