Mūsų partijos neaplenkia visuomenėje paplitusios kalbos apie diskutavimą ir šnekėjimosi svarbą. Partiniuose susitikimuose išsakomi įvairūs požiūriai visuomenę skaldančiomis temomis, kalbėtojams pabrėžiant, kad „yra visokių nuomonių“ ir „partijoje, visgi, yra demokratija“. Kalbama ir apie tai, kad net programiniai partijos nuostatai yra neišdiskutuoti, ten atsidūrė niekam nepastebėjus (nors už partijos programą nubalsavo – tuomet neskaitę? – tarybos nariai). Kartais atrodo, kad diskutuoti apskritai galima apie viską. Bet taip nėra.
Pavyzdžiui, visi partijos nariai yra lygūs prieš ir turi laikytis partijos statuto. Jei į rinkimus išsikelsi su kitos partijos sąrašu, o paskui prašysi padiskutuoti ir gerbti tavo nuomonę – tai tau visai nepadės. Tiesiog būsi išmestas iš partijos.
Bet ir apart statuto partiją draugėn riša kiti nediskutuotini dalykai. Taip, visose partijose yra įvairovė, bet jeigu įvairovės yra daugiau negu to, kas vienija, kažkas su partija negerai. Juk partija visų pirma yra bendraminčių draugija. Žmonės kartais su šypsena žiūri į tai, kad socialdemokratai vieni kitus vadina bičiuliais. Bičiuliai, kaip puikiai žinote, yra žmonės, kartu laikantys bites. Tad kas tos bitės, kurių puoselėtojais yra socialdemokratai? Ar tai valdžios troškimas, kuris ragina valdžios godojančius burtis į partiją? Darbo vietos? Tikėjimasis gauti naudos? Neapykanta kitoms partijoms? Ne, socialdemokratų bitės yra bendros vertybės ir ideologija. Bendra istorija. Jei kažkas pasiūlytų padiskutuoti apie šias bites, nes apie jas jis turėtų savo nuomonę, tai būtų tas pats, kas pasiūlyti padiskutuoti, ar socialdemokratai turi būti socialdemokratais. Tada nei bičių, nei bičiulių, nei medaus.
Bet atkreipus į tai dėmesį, neišvengiamai supranti, kad mūsų bitės gyveno ir gerokai prieš mus. Štai dar man tik gimstant, mūsų bites puoselėjo partija atkūrę pirmeiviai. Dar gerokai anksčiau – socialdemokratus kūręs Steponas Kairys. Bet ir jis neišrado bičių – Lietuvos socialdemokratai buvo dalis globalaus kairiosios politikos judėjimo. Taip ir šiandien visame pasaulyje yra daugybė socialdemokratinių partijų ir kairiųjų judėjimų. Taigi, mus vienija ne tik mūsų vertybės, bet ir mūsų istorija. Mes negalime ignoruoti to, ką socialdemokratija reiškė Steponui Kairiui, ar ką ji reiškia kitų šalių socialdemokratams. Neišeina pasakyti, kad mūsų bitės nuo šiol bus vandens gyvūnai, nes mes taip norime Prie ko čia vedu? Kad bitė ir Afrikoje bitė. Kiek bediskutuotum, bitė vis tiek nėra kregždė, bebras, gandras ar viktaras. Taigi, diskusijos yra puikus dalykas, bet labai svarbu diskutuojant vieną dieną nenubusti pasaulyje, kuriame mūsų aviliuose dūgs nebe bitės, o kokia nors invazinė rūšis, ar mažyčiai viktarai.
Mes negalime ignoruoti to, ką socialdemokratija reiškė Steponui Kairiui, ar ką ji reiškia kitų šalių socialdemokratams.
Kad yra kažkas, dėl ko negalima diskutuoti pasakyti lengva. Juk ir išbėgę į futbolo aikštę nepareiškiame, kad norime padiskutuoti ar nebūtų galima kamuolio mėtyti rankomis. Niekas nesupras. Bet kas nustatys, kas tie dalykai, dėl kurių socialdemokratams nėra apie ką diskutuoti? Kas bus tas, kas pasakys, kas iš tikrųjų yra socialdemokratiška?
Sunkią situaciją palengvina tai, kad dalis mūsų vertybių jau yra užtvirtintos mūsų statute. Dar svarbiau, kad priešingai nei kai kurios partijos, kurios pačios nežino kas jos yra, mes žinome, kad esame socialdemokratai. Tad dažnu atveju galime tiesiog atsiversti politologijos ir politinės filosofijos vadovėlius ir ten rasime daugelį atsakymų.
Bet gyvenimas nebūtų gyvenimas, jeigu jame viskas nebūtų sudėtingiau. Mėgstantiems diskutuoti ir reikšti savo nuomonę gyvenimas džiugiai skelbia, kad nepaisant to, kad kai ką nėra ką diskutuoti, diskusijoms išlieka begalinė erdvė. Taip yra todėl, kad ne visos politiniame gyvenime kylančios problemos turi ideologiškai aiškius atsakymus. Apskritai, siūlyčiau skirti trijų rūšių sprendimus: 1) sprendimai, dėl kurių socialdemokratams diskusijų kilti neturėtų, 2) prieštaringi sprendimai, 3) iš esmės pragmatiniai sprendimai.
Pirmojo tipo pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Ar reikia privatizuoti visas mokyklas ir ligonines? Jei kažkam atrodo, kad tai yra gera idėja – greičiausiai jie tiesiog ne toje partijoje. Maži mokesčiai ir kiekvienas iš savo bėdų kapstosi pats? Mes prieš – nėra čia ką diskutuoti. Dėl šito sutartų daugelis bičiulių.
Sunkiau yra su taip vadinamais žmogaus teisių klausimais, arba kultūrine kairiąja darbotvarke. Atsivertę jau minėtus bičių žinynus, pamatytume, kad žmogaus teisės yra neatsiejama mūsų bendrų bičių dalis. Taip jau yra. Kodėl mums kartais norisi į mūsų avilius sukišti gandrus ir kregždes, atskiro straipsnio vertas klausimas, bet visiems aišku, kad galų gale, tam pačiam avilyje gandrai ir kregždės su bitėmis nesugyvens.
Dažnu atveju galime tiesiog atsiversti politologijos ir politinės filosofijos vadovėlius ir ten rasime daugelį atsakymų.
Žinoma, net jei mes iš principo prieš mažus mokesčius, lieka begalė erdvės diskusijoms, kokius konkrečiai mokestinius tarifus nustatyti ir kokias pajamas kaip apmokestinti, ar kodėl konkretus įstatymo projektas yra blogai parašytas, nors iš principo atitinka mūsų vertybes.
Sprendimai, kurie socialdemokratams turėtų sukelti prieštaringus jausmus. Tobulame pasaulyje, kur valdytų tik mūsų partija, o pinigų nestigtų, tokia sprendimų rūšis galėtų ir neegzistuoti, bet dažnai turime pasisakyti ir ne dėl savo sugalvotų iniciatyvų. Geras šitos rūšies sprendimo pavyzdys yra taršos mokesčiai. Viena vertus, žalioji politika yra labai svarbi šiuolaikinėms socialdemokratinėms partijoms. Kita vertus, taršos mokesčiai dažnai stipriai smogia ir taip sunkiai besiverčiantiems, prieš kurių papildomą apmokestinimą esame iš principo prieš, nes tai nėra teisinga. Socialdemokratiniame pasaulyje išimčių ir subsidijų pagalba būtų galima sukurti tokius taršos mokesčius, kurie neskriaustų ir taip sunkiai besiverčiančių, bet gyvenam ne tokiame pasaulyje ir teks balsuoti dėl tokio projekto, kokį atneš liberalų valdoma aplinkos apsaugos ministerija. Erdvės diskusijoms kiek tik nori. Po šia rubrika turbūt tilptų ir galimybių pasas, mažų kaimo mokyklų su jungtinėmis klasėmis uždarymas ir t.t.
Trečioji sprendimų rūšis yra iš esmės pragmatiniai sprendimai. Šie klausimai neturi akivaizdžių sąsajų su mūsų bitėmis. Pavyzdžiui, kas turėtų Lietuvą atstovauti Europos Vadovų Taryboje – prezidentas ar ministrė pirmininkė? Ar duoti nepasiskiepijusiems senjorams 100 eurų? Manau, supratote idėją. Čia atgula daugybė savivaldos lygio sprendimų ir diskusijų erdvė irgi be galo plati.
Net ir viską pabandžius išdėlioti į dėžutes, kas nors gali paklausti: o gal nėra nieko labai blogo, jei kartais truputį pabūsime ir ne socialdemokratais? Jei kai bus nepatogu, neįvesime progresinių mokesčių, priimsime liberalesnį Darbo kodeksą, ar vengsime kokio nors mums nepatogaus klausimo? Trumpai vietoje medaus pasiūlysime visuomenei taukus? Turbūt didžiausia problema su tokiais manevrais yra tai, kad visuomenė nustos mumis pasitikėti. Ar jūs pasitikite žmonėmis, kurie sako vieną, o paskui daro kitą? Bet, maža to, jei jau klausimas priklauso nediskutuotiniems, jį vis tiek reikės išspręsti, nes jis trukdys kitoms mūsų bitėms. Pavyzdžiui, jei norėsime gerų permainų švietime, mums vis tiek galop reiks sutvarkyti mokestinę sistemą, nes kitaip nebus iš ko to švietimo finansuoti. Ir t.t.
Taigi diskutuokime, bet ir kopinėkime nediskutuotinos bendramintystės medų.
