Vakarų kultūroje modernybės pradžia sutampa su aiškios ir tvirtos skirties tarp gamtos ir politikos bei gamtos ir visuomenės mokslų įvedimu. Nepaisant to, kad yra teigiančių, jog tokia skirtis iš tiesų niekada neveikė, o ir istorijoje matėme pavyzdžių, kuriais siekta pakeisti šią tvarką (prisiminkite nacių flirtą su biologija), pačių politikų vaizduotėje politika ir gamtiniai procesai šimtmečius egzistavo skirtinguose pasauliuose. Būtent čia slypi moderniojo „darbo pasidalijimo“ žavesys: mokslininkai savo laboratorijose tiria gamtinį pasaulį ir įgalina vis pranašesnės technikos kūrimą, bet nesikiša į politikos pasaulį, kuriame nėra nei kvarkų, nei atomų, ir į kurį atėję jie tampa paprastais piliečiais. Ekonomika, o ne fizika, valdo politikos pasaulį. Šia prasme, pastarąjį dešimtmetį iškilę dešinieji populistai yra radikalūs moderniosios pasaulėžiūros atstovai.
Kodėl radikalūs? Nes jų ideologijoje modernioji pasaulėžiūra žengia toliau nei kada nors anksčiau. Dešiniojo populizmo priežastis yra gerus tris dešimtmečius trukusios neoliberalios politikos fiasko.
Bet neapsigaukime klausydami viešai pateikiamų kaltinimų neoliberalizmui – jis niekada nesiekė sujungti mokslo ir politikos, tik socialinį mokslą ir ekspertizę bei politiką. Ginčas tarp populistinės dešinės ir neoliberalizmo nėra ginčas tarp modernybės ir antimodernybės. Tai ginčas tarp dviejų modernybės šakų.
Nieko masėms nedavusiam neoliberalizmo ekonomizmui ir ekspertiškumui dešinysis populizmas tariamai priešpriešina visišką politikos ir mokslo atskyrimą. Neatsitiktinai visi dešinieji populistai yra ir klimato kaitos neigėjai. Būdami modernybės vaikais jie negali priimti minties, kad gamtos pasaulis gali tapti politinio pasaulio agentu ir versti keisti politinį pasaulį. Todėl dešinieji populistai klimato moksle mato paslėptą ideologiją.
Dešiniojo populizmo priežastis yra gerus tris dešimtmečius trukusios neoliberalios politikos fiasko.
Kas lieka visiškai atskyrus politiką ir bet kokias objektyvias struktūras? Lieka tik politiko valia, kuri gali kurti ir griauti nusistovėjusias politines bei ekonomines struktūras, kurios juk ir buvo, pridėtų moderno žmogus, sukurtos vien tik jų pačių valios.
Todėl nuoseklumas ir aiškus savo veiksmų pagrindimas nėra tai, ką vertina dešinieji populistai. Juk aiškiai artikuliuojant savo pasirinkimų priežastis viskas vėl taptų „ekspertiška“, o valia pagrįstų save kažkokiomis bendrai suvokiamomis „objektyviomis“ realijomis ir priežastimis. Ne.
Ryžtas, tvirtumas ir ištikimybė politinei valiai visą kitą laikant arba paslėpta politine valia, arba dėmesio nevertais dalykais yra dešiniojo populisto veiklos principai. Trumpai tariant, valiojimas. Todėl kasdienybėje mūsų laikų populizmas pasireiškia kaip twitterio žinutė, kurios simboliuose nėra nei detalesnio paaiškinimo, nei pagrindimo. Jis pasireiškia kaip sprendimai, iš giedro dangaus, kuriuos vėliau gali pakeisti kiti, tokie pat drąsūs, net visiškai priešingi sprendimai tame nematant jokio prieštaravimo, nes jo ir nėra. Tokia politika, ypač duodanti rezultatų, buvo tikra atgaiva daliai neoliberalizmo epochoje pralaimėjusių „deplorables“ (angliškas „runkelio“ variantas).
Ir čia, reikalams judant visai nebloga linkme, nutiko pasaulinė pandemija, kuri, kaip ir klimato kaita, priklauso antimodernistiniams reiškiniams, o šių, kaip jau išsiaiškinome, dešinysis populizmas nepripažįsta.
Todėl iš pradžių matėme dvejopą imuninę reakciją. Pirmoji buvo neigimas, COVID-19 vadinimas „tiesiog slogele“ ir kitoks situacijos rimtumo nuvertinimas (čia ypač pasižymėjo JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir Brazilijos prezidentas Jair Bolsonaro), raginimas tiesiog greitai visiems persirgti ir tiek (Borisas Johnsonas), arba tyla ir apsimetimas, kad COVID-19 yra kažkur kitur, bet tik ne jų valdomoje valstybėje (Aliaksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas). Vėliau, jau nebegalint neigti viruso egzistavimo ir paplitimo masto, pereita prie jo politizavimo, bandant grįžti prie moderniosios darbotvarkės, kur politika ir gamta nepersidengia (kalta Kinija).
Todėl kasdienybėje mūsų laikų populizmas pasireiškia kaip twitterio žinutė, kurios simboliuose nėra nei detalesnio paaiškinimo, nei pagrindimo.
Visai neseniai politiniuose reitinguose puikiai atrodę lyderiai negalėjo priimti gamtos įsiveržimo į politiką, nes tai reiškė visos jų politikos sampratos suspendavimą. Likdami ištikimi modernybei pandemijos situacijoje savo pagrindiniu tikslu dešinieji lyderiai iškėlė ekonomikos saugojimą („Protect the economy“). Nesupraskite klaidingai – derinti pandemijos valdymą ir ekonomiką reikia! Bet, paradoksaliai, ekonomiką į pirmą vietą iškėlusios šalys kartu patiria ir didžiausia recesiją.
Dar vasario mėnesį D. Trumpo šansai laimėti prezidento rinkimus buvo visai neblogi. Šiandien jau žinome, kad jam COVID-19 kainavo antrąją JAV prezidento kadenciją. Tragiškas COVID-19 valdymas buvo ir viena mažiau akcentuotų A. Lukašenkos režimo galutinės dezintegracijos priežasčių. Bandydamas gelbėti šalį ir savo reitingus Jungtinės Karalystės premjeras B. Johnsonas (vėl pavėluotai) paskelbė antrąjį visuotinį karantiną. Visą laiką teigęs, jog toks sprendimas būtų visiška tragedija, B. Johnsonas išėjo su žinute, kuri, galbūt, yra daug tikslesnė nei jis pats manė: „Turime būti kuklūs gamtos akivaizdoje“.
Sakysite, o kuri valdžia neprarado populiarumo COVID-19 pandemijos akivaizdoje? Tiesą sakant, ryžtingi valiotojai, efektyvumą virš taisyklių iškeliantys ir COVID-19 persirgę šio straipsnio herojai, turi savo antipodus, kuriems pandemiją suvaldyti sekėsi geriau. Kalbu apie neseniai didžiausią pergalę rinkimuose šalies istorijoje pasiekusią Naujosios Zelandijos premjerę Jacindą Ardern, Vokietijos kanclerę Angelą Merkel ir škotų lyderę Nicolą Sturgeon.
Taigi, kol kas neatsiskleidus trečiajai alternatyvai, COVID-19 gali nepaskatinti mūsų peržiūrėti modernybės pamatuose esančios gamtos ir politikos, gamtos ir visuomenės mokslų skirties, bet pasirinkti saugesnį centrizmą. Bent jau iki kol klimato kaitos padariniai taps nebepakeliami.
