Morganos Danielės registruotos „žolės dekriminalizavimo“ įstatymo pataisos sukėlė daug diskusijų visuomenėje. Daug diskusijų kilo ir tarp Lietuvos socialdemokratų partijos narių. Priešingai nei teigia kritikai, dekriminalizavimo pataisos svarstomos ne todėl, kad „narkomanai“ nori laisvės džiaugtis ir sužlugdyti Šeimą užversdami pietų stalus narkotikais, ar, kaip bando įtikinti seimo narys Valkiūnas, pati Morgana Danielė vartojo narkotikus. Šios pataisos ne apie tai. Socdemai turėtų palaikyti mažesnes bausmes dėl trijų priežasčių: mažesnės bausmės spręstų bausmių neproporcingumo problemą; bausmių didinimas neveikia kovojant su priklausomybėmis; su priklausomybėmis reikia kovoti ne bausmėmis, o per socialinę politiką. Bet pradėkime nuo pradžių.
Kodėl reikia palaikyti mažesnes bausmes už disponavimą nedideliu narkotikų kiekiu? Pirmiausiai, pastebėkime, kad medžiagų, kurios sukelia priklausomybę ir neigiamai veikia asmens fizinę ir psichinę sveikatą yra ir daugiau. Alkoholis prašosi aptariamas pirmas. Jei paklaustume kuris, alkoholis ar lengvi narkotikai sukėlė daugiau priklausomybių, sugriovė santykių ir buvo fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimų priežastis, alkoholis „laimėtų“ visais parametrais. Vaizdas aikštelėje atrodytų lyg žaistų Kauno Žalgiris ir Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija. Žinoma, niekas neginčija fakto, kad lengvų narkotikų (amfetaminų ar LSD) vartojimas greičiau sukels sveikatos problemas. Bet visgi, ir vienos ir kitos medžiagos tai padarys. O poliklinikose ir ligoninėse yra nelyginamai daugiau „alkoholio klientų“, nors konkrečių sveikatos sutrikimų priežasties dažniausiai atsekti neįmanoma. Taigi, turint visa tai omenyje, ar nėra keista, kad už gramą žolės šiuo metu Lietuvoje gali pakliūti į kalėjimą, o už litrą degtinės tau nebus nieko, jį gali išgerti ir viešai, jei tik turi pinigų pirkti litrą bare? Tarytum kalbėtume apie visiškai skirtingos rūšies veiklas ir medžiagas.
Kalbant apie kanapes, natūraliausias palyginimas yra nikotino gaminiai. Kaip gali paliudyti daugybė šalies piliečių, nikotinas taip pat sukelia priklausomybę ir ženkliai prisideda prie žudiko numeris vienas – širdies ir kraujagyslių ligų. Be to, ženkli kontrabandos pakliūvančios į Lietuvą dalis yra nikotino gaminiai. Prieš nikotino gaminių vartojimą rengiamos socialinės akcijos, reklamos kampanijos, rūkančių žmonių praktiškai nebepamatysime televizorių ekranuose. Ir, visgi, rūkyti, išskyrus vidaus erdvėse ir balkonuose, yra legalu, o už gramą kanapių, kaip jau minėta, gali pakliūti į kalėjimą. Yra ir kitų priklausomybę sukeliančių medžiagų, kurios mūsų kultūroje apskritai nėra matomos kaip tokios: cukrus, kuris yra pumpuojamas į visus produktus iš eilės, kofeinas bei lėtai į Lietuvą žengiantys opioidiniai vaistai nuo skausmo. Pabandykite savaitę nevartoti cukraus, ir, jeigu jums pavyks, kuo nuoširdžiai abejoju, jos eigoje jums gali staigiai kisti nuotaikos, tapsite irzlūs, nebus energijos, gali skaudėti galvą. Klasikiniai priklausomybės simptomai.
Primenu, kad visai tai kalbu ne tam, kad uždraustume alkoholį ar nikotiną, bet tam, kad parodyčiau kokios neproporcingos Lietuvoje yra bausmės: vienas medžiagas vartoti galima legaliai kol sėkmingai nuo jų mirsi, o už kitų mažą kiekį gali pakliūti į kalėjimą ar būti persekiojamas. Net nelyginsiu bausmių už kanapių vartojimą su bausmėmis už sveikatos sutrikdymą, vagystes, sukčiavimą ar t.t.. Tai tik dar labiau pabrėžtų bausmių neproporcingumą.
Dabar, apie draudimų veiksmingumą. Reikia pastebėti ir tai, kad atmetus visus mitus apie lengvus narkotikus, tampa aišku, kad problemos yra dvi. Viena jų – priklausomybė, kita – nusikalstama aplinka, į kurią neišvengiamai pakliūva vartojantis žmogus. Jau pats pirkimo aktas yra abejotino legalumo, nes net jei disponavimas mažu lengvų narkotikų kiekiu kada nors nebus baustinas, tai pats jų pardavinėjimas neabejotinai tokiu išliks. Tad jau nuo pat tos akimirkos kai pilietis vyksta pirkti dozės prie nenaudojamų garažų ar vietinės kebabinės, jis yra įtraukiamas į zoną anapus įstatymo. Taip jis pakliūva ir į su tuo susijusią kultūrą, užmezga kontaktus ir t.t. Bet labai griežtos bausmės nesprendžia šios problemos. Netgi atvirkščiai, jos tik dar labiau skatina slapstytis ir taip stiprina deviantinę kultūrą, mes vs. policija tapatybę.
Reikia pasakyti ir tai, kad įvairiausi priklausomybę sukeliančių medžiagų draudimai ir kriminalizavimas apskritai neveikia. Jau daugiau nei šimtą metų vykstantis karas prieš narkotikus, pradėtas JAV, nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų. Jokių rezultatų nedavė nei sovietų vykdytos programos prieš alkoholizmą, nei draudimas apskritai pardavinėti alkoholį JAV (vadinamoji prohibicija). Duomenys rodo, kad alkoholio vartojimo nesumažino ir jo pardavimo laiko ribojimas priimtas praeito Seimo (kuris, nepaisant kai kurių veidmainysčių, buvo daugelio partijų rinkimų programose). Lygiai kaip nėra jokių duomenų, kad bausmių sugriežtinimas padėjo sumažinti narkotikų vartojimą Lietuvoje.
Tad lieka priklausomybės. Buvo gana nejauku stebėti pirmąjį pataisų svarstymą Seime, kuomet seimūnai kaip užsivedę kartojo, kad vartojančius narkotikus reikia gydyti, gydyti, ir dar kartą gydyti. Siekdama, kad pataisos pasiektų svarstymo stadiją net ir pati Morgana Danielė jokių prieštaravimų tam neišsakė. Taip, gydysime visus! Visas šis pasišovimas gydyti tik parodo, kaip stipriai Seimo nariai nieko nesupranta apie priklausomybes.
Pradėkime nuo visiškai akivaizdaus fakto, kad dauguma „vartoję“ narkotines medžiagas niekada netampo priklausomais. Daugybei žmonių ligoninėse yra skiriamos narkotinės medžiagos malšinančios skausmą, bet mėnesį ligoninėje po operacijos gulėjęs dedė Petras netampa narkašu. Tad toli gražu ne viskas yra tik apie chemines medžiagas. Jei turime tai galvoje, kyla klausimas, kas padaro žmones labiau linkusiais į priklausomybes? Tiriamasis žurnalistas Johannas Hari pradėjęs nuo panašių klausimų atliko milžinišką tyrimą apie priklausomybes, kurį publikavo knygoje Vaikantis riksmą: pirmosios ir paskutinės karo prieš narkotikus dienos. Knygoje Hari prieina išvados, kad priklausomybė yra visų pirma socialinis, o ne biologinis, fenomenas. Kaip ir priklausomybių psichologai, Hari siūlo klausti, ką žmonėms suteikia įvairios jų vartojamos medžiagos? O tai yra ramybė, pabėgimas nuo savo gyvenimo ir kontrolės jausmas. Skausmo numalšinimas. Tad norėdami rimtai imtis priklausomybių turime klausti ne kodėl narkotikai, o kodėl skausmas? Kas atsitinka žmonių gyvenimuose, kad jiems ima reikėti narkotikų? Vienam priklausomam asmeniui paprašius jo pagalbos, Hari kalba taip: “Mūsų kultūra mane išmokė ką aš turėčiau daryti tokiu atveju. Tai išmokau iš daugybės filmų ir tokių TV laidų kaip Intervencija. Reikia susėsti su priklausomu asmeniu ir gėdinti jį tol, kol jis pamatys, kad elgiasi blogai, grasinti jam, kad išmesi jį iš savo gyvenimo jeigu jis nesikreips pagalbos ir nemes vartoti. Tai yra karo su narkotikais logika pritaikyta tavo privačiam gyvenimui. Tokį kelią jau buvau bandęs. Jis niekada neduodavo rezultato. Dabar matau kodėl. Mano draugas dorojosi su savo vaikyste atsiribodamas nuo visko. Jis turėjo obsesišką ryšį su chemikalais, nes jis jau ilgai negalėjo užmegzti ryšio su kitu žmogumi. <…> Priklausomybės priešingybė nėra blaivybė, priklausomybės priešingybė yra ryšys”. Tai yra vienas dalykas, kurį Seimūnams reikėtų prisiminti. Jei jie nori „gydyti“ priklausomybes, tai geriausias jų gydymo pradžios taškas valstybės biudžeto formavimas: mažinant skurdą, stiprinant švietimą tam, kad provincijoje sunkiai besiverčiančių tėvų vaikai turėtų viltį gyventi geriau nei gyveno jų tėvai, skirstant pinigus siekti kurti visuomenę, kurioje daugiau jos narių jaustųsi kaip namuose. Trumpai tariant, bandant stiprinti socialinį visuomenės audinį, jos narių ryšius. Nepasidatuoti visko suvertimui asmeninei atsakomybei. Ar gali būti labiau socdemiškos temos? Žinoma, lengviau įsivaizduoti, kad priklausomybes gydysime keliose ligoninėse ar institucijose, kurios mūsų net neliečia. Bet individuali priklausomų asmenų terapija yra ne politikų darbas. Politikų darbas yra visuomeninė priklausomybių terapija.
