Šiandien turėti nuomonę apie LSDP problemas privalo kiekvienas kultūringos visuomenės narys. Viešoji erdvė pilna šnekų apie socialdemokratų partijos išnykimą, likvidavimą, laidotuves ir t.t. Vien pats faktas, jog tiek daug šnekama apie LSDP šermenis, verčia abejoti mirtinos ligos diagnoze. Į šermenis sugužėję svečiai trina rankomis – pagaliau išnykus socialdemokratams Lietuvoje galėtų atsirasti tikra, dinamiška, masių palaikymą turinti kairioji jėga. Raktinis žodis visose šiose šnekose yra „atsirasti“. Savaime.
Pirmiausia visiems sakantiems, jog „tada pagaliau atsivers niša grynai, dinamiškai kairiajai jėgai“ užduokime kelis klausimus. Daugelis jūsų manote, kad esate kur kas labiau kairieji nei statistinis LSDP narys. Greičiausiai – tai tiesa, todėl leiskite jūsų paklausti, kokias materialines sąlygas („material conditions“) matote naujos, dinamiškos kairiosios partijos atsiradimui? Galbūt Lietuvoje veikia stiprios, skaitlingos ir kairiąsias vertybes propaguojančios profesinės sąjungos, kurių nariai tik ir laukia naujos partijos, kad galėtų masiškai į ją stoti? Egzistuoja stiprūs darbininkų judėjimai? O gal šimtatūkstantinis būrys žemiau skurdo ribos gyvenančių Lietuvos piliečių jau baigia formuoti savo klasinę savimonę? Viešojoje erdvėje dominuoja kairioji ideologija, todėl naujai politinei jėgai viskas eisis kaip per sviestą? O gal partija kils iš daugybės tūkstančius narių turinčių judėjimų, kurie gatvės politikoje pajuto tokio veiklos modelio ribotumą ir nori perkelti savo kovas ir idėjas į parlamentą? Galbūt kur nors tūno charizmatiškas lyderis, kuris imsis nešti naujosios partijos lyderio naštą, įkvėps jos narius ir pritrauks daugybę balsų? Galbūt mano visuomenės analizėje įsivėlė fatališka klaida, bet nei vienos iš šių naujos partijos kūrimo materialinių sąlygų Lietuvoje aš nematau.
Visiems žaliesiems, kurie pusryčiams valgo „steiką“ – visiems šiems žmonėms, laidojantiems LSDP, drąsiai parodykime vidurinįjį pirštą!
LSDP išties apvylė ne vieną visuomenės grupę, kuriai turėjo atstovauti ir ginti. Jiems savo vertę reiks įrodyti darbais ir apie tai neverta aušinti burnos. Bet šios grupės neperka žvakių ir neneša vainikų į LSDP laidotuves. LSDP šermenis organizuoja visai kitos visuomenės grupės. Tad visiems aktyvistams, kurie neturi laiko aktyvizmui; visiems organizatoriams, kurie nieko nesuorganizavo; visiems reikšmingiems intelektualams, taip ir nesugebėjusiems paveikti viešosios nuomonės ir laimėti bent jau bazinių ginčų dėl kairiųjų vertybių; visiems niekinantiems parlamentinę politiką, nes tikrieji pokyčiai neįmanomi parlamente, o gimsta tik jų penkių žmonių Bakunino skaitymo grupėje; visiems dešiniesiems, be galo susirūpinusiems kairiosios politikos padėtimi; visiems žaliesiems, kurie pusryčiams valgo „steiką“ – visiems šiems žmonėms, laidojantiems LSDP, drąsiai parodykime vidurinįjį pirštą!
Kartą ir visiems laikams reikia pabaigti šį keistą, kaimo gegužinę primenantį viliojimą žmonių, kurie, galų gale, į partiją niekada nestoja ir savo laisvę brangina labiau, nei bjaurų ir purviną bendrą reikalą. Žmonių, kurie tiki, kad demokratinio socializmo idealai gali būti įgyvendinti visoje šalyje ir gal net visame pasaulyje (turbūt su naujos dinamiškos kairiosios partijos pagalba), bet 17 000 LSDP narių… Ne, šie žmonės jau nebepataisomi… Išgraužkit! Dabar mes didelė mergaitė ir išvažiavome į miestą.
Kalbant apie miestus. Turbūt pastebėjote, kad beveik trečdalį visų rinkimų apylinkių šiuose Seimo rinkimuose sudarė trijų didžiųjų miestų apylinkės. Kalbant paprasčiau, beveik trečdalis visų rinkėjų gyvena Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. O LSDP, kaip mus išmokė visi, kas tik netingi, yra regionų partija. Ir komunistai. Net ir tie, kurie patys gimė tremtyje ir vėliau buvo represuoti yra komunistai. Tad ar tokia partija turi ką pasiūlyti miestiečiui? Arba, dar geriau, ką tik LSDP gali pasiūlyti miestiečiui?
Priešingai nei gali pasirodyti, ne visi miesto žmonės yra puikios mūsų gyvenimo šventės laimėtojai. Daugelis iš mūsų dar ir dirba. Dalis yra įstrigę 600-900 eurų atlyginimų zonoje, be didelių šansų iš jos ištrūkti. Dalis dirba „naujoje ekonomikoje“, kurioje viskas surėdyta taip, lyg darbas apskritai nebūtų darbas, tavo bosas – geriausias draugelis, o apie jokias socialines garantijas nė kalbos negali būti – juk tu įdarbintas pagal individualią veiklą! Tam, kad būtų sprendžiamos šios problemos vieną kartą reikės pasakyti, kad darbdavio ir darbuotojo interesai, apsaugok Viešpatie, ne visada sutampa! Kad šiltnamis verslui, kurį visaip montavome klausydami bankų vadovų, nėra šiltnamis mums visiems.
Kažkas turės pasakyti, kad negali būti taip, jog visą gyvenimą sąžiningai moki mokesčius, o išėjęs į pensiją gyveni žemiau skurdo ribos.
Kažkas turės pasakyti, kad negali būti taip, jog visą gyvenimą sąžiningai moki mokesčius, o išėjęs į pensiją gyveni žemiau skurdo ribos. Kad tai sulaužo bet kokį visuomeninį kontraktą ir jeigu pensininkai protestuodami imtų sprogdintis ar susprogdintų kokią nors valstybės instituciją mes neturėtume jokios moralinės teisės juos smerkti. Šį sąrašą galima tęsti ir tęsti. Tik socdemai gali ir turi drąsiai stoti mokslo, o ne pamokslų ir tradicijų pusėn. Tik mes privalome priešintis už kampo tykančiam nacionalizmui. Tik kairieji gali pasiūlyti realiai veikiančią ir adekvačią žaliąją darbotvarkę, nes žalieji tikslai iš principo prieštarauja ir prieštaraus liberaliam ekonomikos įsivaizdavimui ir veikimui.
Visą tai padarysime kai tik nustosime būti savo pačių įpročių kaliniais. Per ilgai LSDP nariai ir lyderiai buvo mandagūs, supratingi ir draugiški su politiniais oponentais, bet negailestingi ir greiti pasmerkti kitaminčius partijos bičiulius. Per ilgai abejose visų ginčų pusėse ieškojome tiesos lašo, per ilgai vadovavomės principu, kad „abi pusės kažkiek teisios“. Per ilgai partija bandė atstovauti ir rasti „tiesą“, o ne visuomenės grupes, kurių interesai prieštarauja kitų visuomenės grupių interesams. Priešingai tam, ką dažnai girdime, konflikto, kuris kilo partijos viduje, nereikia „nuraminti“, o visiems – „susitaikyti“. Konfliktą reikia išnešti į išorę. Konfliktas – bet kokios kairiosios politikos pagrindas.
Konfliktą reikia išnešti į išorę. Konfliktas – bet kokios kairiosios politikos pagrindas.
Mes puikiai prisimename, kad paskutinį kartą partiją laidota dar visai neseniai, iš karto po valdžią mylėjusių kolegų išėjimo iš partijos 2017 metais. Išgyvenome ir gerai pasirodėme savivaldybių ir Europos Parlamento rinkimuose. Taip, kartų kaita, laikmečio kaita ir pandemija mums stipriai smogė. Bet išgyvensime ir šį kartą. Drąsiai parodykime vidurinį pirštą visiems mūsų laidotojams! Atskirus linkėjimus perduokime nemokšoms politologams, kurie kairiųjų partijų priskaičiuoja daugiau nei grybų miške po lietaus. Per Kirkilo ir Butkevičiaus viražus Lietuvoje galimai nebuvo nei vienos kairiosios partijos. Šiandien išliekame vienintele kairiąja parlamentine jėga Lietuvoje. Nesu sutikęs partijos bičiulio, kuris į tai nežiūrėtų teigiamai.
