Mūsų gyvenimuose įsigalėjus socialiniams tinklams, o žiniasklaidai tapus verslu, paspaudimų kiekis tapo informacijos naudingumo matu. Kuo daugiau paspaudimų, tuo daugiau pinigų. Tokia padėtis lėmė tai, kad niuansuotam, abejojančiam ir išlygas darančiam mąstymui tapo sunku sulaukti daug visuomenės dėmesio. Bet po daug metų paruošiamojo darbo, Lietuvoje įsiplieskus kultūriniams karams, su niuansais ir abejonėmis viešoje erdvėje buvo apskritai atsisveikinta.
Tau neramu dėl potencialių žmogaus teisių suvaržymų, kuriuos atneša galimybių pasas, bet suprasdamas, kad jis skatina vakcinaciją ir yra būdas pandemijos sąlygomis grįžti prie normalesnio gyvenimo, palaikai galimybių paso įvedimą. Bet tu manai, kad jis negali apriboti būtiniausių paslaugų, pavyzdžiui, negalima uždrausti be jo važiuoti autobusais. Jei esate žinomas žmogus ir jūsų nuomonė yra panaši į čia aprašytą, kvietimo į televizijos laidas nesulauksite, užklausų dėl interviu – taip pat. Geriausiu atveju niekam nebus įdomu, blogiausiu – sulauksite kritikos ir pašaipų iš abejų pusių. „Tai tu už, ar prieš? – šauks bendrapiliečiai, – neišsisukinėk, nepolitikuok.“
Net jei jūs turite niuansuotą, kompleksišką ir sudėtingą tikrovę atliepti bandančią nuomonę ir jus pakvietė į televizijos laidą, jūs neturėsite, kur stovėti, nes naujajame televizijos sezone pradėjo dominuoti laidos, kuriose žmonės susodinami į priešingas komandas. „Kurioje pusėje tave statyti laidoje apie migrantus, už ar prieš?“ – klaus laidos prodiuseris. „Ar nori stovėti kartu su žmonėmis, kurie siūlo atvežti prie sienos kulkosvaidžius ir atidengti ugnį, ar tu su tais, kurie sako, kad valstybių sienos apskritai nereikalingos?“ arba „Turi abejonių dėl galimybių paso ir nenorėtum vienoje gretoje stovėti su Vyriausybės atstove ir valdančiųjų Seimo nare? Tada stok šalia mokytojos Astros! Kaip, tu nei už, nei prieš? Čia televizija, reikia aštriai.“
Po daug metų paruošiamojo darbo, Lietuvoje įsiplieskus kultūriniams karams, su niuansais ir abejonėmis viešoje erdvėje buvo apskritai atsisveikinta.
Jei bandai kalbėti niuansuotai, kompleksiškai, „labiau taip, bet…“ stiliumi, šiandien viešojoje erdvėje greitai būsi apkaltintas nuosaikumu, pataikavimu ir nenuoseklumu. „Už žmonės“ jus kaltins pataikaujant ir bandant įtikti „prieš žmonėms“, o pastarieji manys, kad išduodate jų revoliucinį tyrumą ir angažuotumą. Tarkime, kad vakar jūs sakėte, jog esate už galimybių pasą, bet šiandien Vyriausybės paskelbtam naujausiam ribojimui nepritariate (pavyzdžiui, kad neskiepytiems žmonėms reikia burtis mažose erdvėse, bet draudžiama didelėse, nors prieš tai kaip tik mažos erdvės buvo uždarytos, nes jos buvo pavojingos viruso plitimo atžvilgiu). „Tai blemba, vakar rašei, kad tu už galimybių pasą, o šiandien… tai kaip ten yra?“ – komentuos geri žmonės jūsų socialinio tinklo paskyroje. Kiti tariamai nusivylę klaus: tai ką, tu nori, kad žmonės mirtų? Arba atvirkščiai, piktinsis, kad dar vienas parsidavė už tris Sorošo sidabrinius.
Ne visi vienodai nusipelnė, kad niuansai išnyktų iš mūsų pokalbių.
Daug žalos tokiam kalbėjimui padarė ir kai kurie politikai, ir visuomenės veikėjai, kurie supranta, kad savo tikrosios nuomonės išsakyti negali, nes šiandieninėje visuomenėje tai yra nepriimtina, nepadoru ir skandalinga. Būtent tada prasideda žaidimai su niuansais: „aš iš principo nesu prieš juos, gink Dieve ne, bet…“. Pavyzdžiui, kažkas mano, kad LGBTQ+ yra blogio organizacija, iškrypėliai ir t.t., bet žino, kad savo neapykantos išsakyti negali. Tuomet toks veikėjas sako: „Aš tikrai nesu prieš gėjus ar lesbietes. Bet aš negaliu palaikyti dabar teikiamo partnerystės įstatymo, juk jo šeštame puslapyje neteisingai sunumeruoti skyreliai. Po 5 iškart eina 7. Jūs supraskit, jeigu dabar visi tokius nekokybiškus įstatymus pradės leisti? Sužlugs Respublika. Taigi, kaip ir sakiau, aš šiaip nesu prieš, bet už tokį projektą balsuoti negaliu.“ Už prisideginėjimo niuansais nebūtinai slypi neapykanta – tai gali būti baimė, nuojauta ar paprasčiausias noras gauti naudos.
Daug žalos tokiam kalbėjimui padarė ir kai kurie politikai, ir visuomenės veikėjai, kurie supranta, kad savo tikrosios nuomonės išsakyti negali, nes šiandieninėje visuomenėje tai yra nepriimtina, nepadoru ir skandalinga.
„Aš nesu iš principo prieš skiepus, bet šis konkretus tyrimas rodo, kad visgi COVID-19 skiepai nesaugo taip, kaip teigė ministras, todėl tikrai nebūtina čia visus versti skiepytis.“ Visa esmė tokiuose pokalbiuose slypi tame, kad prisidengiančio niuansais žmogaus niekada neįmanoma perkalbėti – atsakius ar paneigus jo vieną ar kitą „bet“, jis tiesiog pereis prie kito tyrimo, kito fakto, kitos nuomonės, kokios nors šalies pavyzdžio. Ir taip iki begalybės. Partnerystės įstatymo istorija puikiai tai parodė – kad ir kiek taisysi įstatymą, prisidengėliams visada atsiras kitas „bet“.
Tokiai taktikai plačiai paplitus daugybė žmonių bet kokią niuansuotą poziciją pradėjo laikyti prisidengėliška.
Visgi, didžioji dalis piliečių nėra nei griežtai už, nei griežtai prieš. Jie mato ir gerų, ir blogų dalykų, neturi tvirtos nuomonės, ji keičiasi, dažnai jiems apskritai nesvarbu. Būtent čia mes dažnai apsigauname su visuomenės apklausomis. Skelbiama, kad tam tikras procentas žmonių yra prieš Stambulo konvenciją. Jei tiek daug žmonių yra prieš, kodėl, tuomet, didžiausi konvencijos priešininkai nuolatos rinkimuose lieka su „barankos“ skyle? Todėl, kad šie klausimai žmonėms paprasčiausiai nėra svarbūs. Daugeliui tai 9 svarbumo klausimai. Prie ko suku?
Mūsų mąstymo erdvė užsidaro, tampa sunku ieškoti ne tik tarpinių, bet ir naujų problemų sprendimų. Maža to, abejojantys ir tie, kuriems nesvarbu, praktiškai nebėra atstovaujami viešojoje erdvėje, niekas neišsako jų nuomonės. Priešingai, jie stumiami turėti aiškias už/prieš pozicijas visais klausimais. To nenorėdami jie atsitraukia. Taip formuojasi naujoji tylioji dauguma.
