Iš karto pasakysiu, kad rašydamas „vertybinė užsienio politika“ turiu omenyje „brando“, prekės ženklo, krizę. Kitaip tariant, visų pirma, kalbėsime ne apie pačią šalies užsienio politiką, su kuria asmeniškai didele dalimi sutinku, bet tai, kaip ji pristatoma ir aiškinama.
Pradėkime nuo to, kad Lietuvos užsienio politika kelis pastaruosius dešimtmečius yra stebėtinai stabili. Taip yra ne tik dėl sutarimo svarbiausiais užsienio politikos klausimais, bet ir dėl objektyvių aplink vykstančių procesų, kurių Lietuva savo jėgomis pakeisti negali. Kodėl tai svarbu prisiminti? Nes Lietuvos užsienio politika visada turėjo aiškų vertybinį horizontą ir vakarietišką orientaciją. Tam, kad tai pastebėtume geriau, būtų galima palyginti mūsų stabilumą su Ukrainos amerikietiškais kalneliais ar net su Lenkijos ir Europos Sąjungos tarpusavio santykiais.
Šiame stabilumo kontekste konservatorių dabar vykdoma politika išsiskiria tik dviem bruožais: savimi įtikėjusiu bandymu demonstruoti lyderystę bei pasikeitusia geopolitine padėtimi, susijusia su Kinijos siekiais. Būtent dėl šiandieninės geopolitinės tikrovės vertybių vėliavos nešimas kelia sunkumų.
Pradėkime nuo to, kad Lietuvos užsienio politika kelis pastaruosius dešimtmečius yra stebėtinai stabili.
Taip jau surėdyta, kad bandymas būti pirmeiviais ir „vertybinė užsienio politika“ ne visada yra suderinama. Kritikai pagrįstai klausia – jei tai, ką jūs darote, yra vertybinė užsienio politika, tai kodėl mes stipriname santykius su komunistiniu Vietnamu? Kodėl nuolatos tylime dėl padėties Lenkijoje? Kur ta žadėta Taivanio atstovybė? Pasigirdo ir klausimų apie vertybinės politikos darną su Baltarusijos pasienyje mirštančiais žmonėmis.
Kitaip tariant, Lietuvos užsienio politika kaltinama nenuoseklumu, kurio neįmanoma išvengti. O dar pridėkime kritikus, sakančius, kad vertybinė užsienio politika tiesiog neapsimoka (aš nežinau, ar Lietuvai apsimokėtų tikrai vertybinė užsienio politika, bet nemanau, kad mums neapsimoka dabar vykdoma užsienio politika) ir nereikia priekin tėvo (tėvas šiuo atveju yra JAV ir ES) šokti peklon.
Sudėkime nenuoseklumus, skandalus dėl prasto įgyvendinimo, tikrą ar tariamą žalą ekonomikai ir turime tobulą prekės ženklo krizę. VU TSPMI profesorė Dovilė Jakniūnaitė vienoje diskusijoje puikiai susumavo susidariusią padėtį – vertybinės politikos „brandas“ tapo akmeniu po konservatorių kaklu.
Ir štai šiame kontekste šalies premjerė bei ekonomikos ir inovacijų ministrė išvyksta vizito į Jungtinius Arabų Emiratus (JAE). Nors dalis opozicijos, susitelkusi į rūbus ir kerštą dėl kotletų, nekėlė jokių klausimų apie tai, kaip ši kelionė telpa po „vertybinės užsienio politikos“ prekės ženklu, tai neabejotinai buvo dar vienas vinis į prekės ženklo karstą.
Kitaip tariant, Lietuvos užsienio politika kaltinama nenuoseklumu, kurio neįmanoma išvengti.
Tiems, kas neseka tų kraštų naujienų, reikia pasakyti, kad Jungtiniuose Arabų Emiratuose nėra taikstomasi su jokia valdžios kritika, o garsiausias šalies žmogaus teisių gynėjas, kaip ir daugybė kitų valdžios kritikų ir net kitų šalių piliečių, sėdi kalėjimuose. Emiratai buvo ir, greičiausiai, vis dar yra aktyvūs vienos baisiausių šių laikų humanitarinių tragedijų – karo Jemene – dalyviai.
Tarptautinei bendruomenei kyla daug klausimų ir apie migrantų darbininkų padėtį šalyje, jau nekalbant apie moterų teises, ar tai, kad šalyje sėkmingai „už santykius“ teisiami homoseksualai ir nesusituokusios šeimos (nors tai turbūt paaiškina, kodėl minėta dalis opozicijos neturi nieko prieš glaudžius santykius su JAE).
Problema su „vertybinės užsienio politikos“ „brandu“ paprasta: gali arba atrodyti veidmainiu, arba dalyje klausimų atsiduri tikrai sunkioje padėtyje (kaip, pavyzdžiui, Lenkijos atžvilgiu). Visgi, prekės ženklui nedėkingiausia tai, kad Lietuvos užsienio politika išties yra daug geriau paaiškinama kitu prekės ženklu. Iš mūsų požiūrio taško žiūrint, jis yra „viena ištikimiausių JAV partnerių“. Kinai, gi, mus vadina „JAV skalikais“, bet esmė čia nesiskiria, tik vertinimas.
Kodėl šis prekės ženklas geriau paaiškina Lietuvos veiksmus ir tinka mums geriau (kol dar nesu kaip nors išvadintas, dar kartą priminsiu, kad prekės ženklo pakeitimas nereiškia, kad kažkaip keisis ir reali Lietuvos užsienio politika)? Nes jame telpa tiek vertybinis matmuo – taisyklėmis grįsta tarptautinė tvarka, demokratija, apsisprendimo teisė ir t.t. – tiek absoliučiai pragmatiniai sprendimai – pavyzdžiui, kontaktų paieška su JAV aplink Kiniją kuriamo buferio šalimis, pavyzdžiui, komunistiniu Vietnamu, arba tyla dėl įvykių Lenkijoje.
Maža to, vertybinis matmuo, kuris įprastai siejamas su JAV ir Vakarais, mums apsimoka, t. y. jei visi laikytųsi šių vertybių, mes būtume gana saugūs (o jei visi laikytųsi istorinio revizionizmo, būdingo Rusijai ir Kinijai, bijoti turėtume ne tik jų, bet ir Lenkijos bei Vokietijos). Nors ištikimiausio JAV ginklanešio prekės ženklas ir mažiau šlovingas, panašu, kad prie jo po truputį pereina ir patys konservatoriai.
Štai kaip žurnalistai susumavo užsienio reikalų viceministro Manto Adomėno pasisakymą Seime vykusioje diskusijoje apie užsienio politiką: „Diskusijoje užsienio reikalų viceministras pažymėjo, kad Lietuvai apsisprendžiant stiprinti aktyvumą Rytų Azijoje bei deklaruoti paramą Taivanui, įtakos turėjo ir JAV užsienio politikos tendencijos. Jo teigimu, prieš priimant sprendimą dėl Lietuvos diplomatijos posūkio, svarstyta, kaip išlaikyti vis labiau su Pekinu konfrontuojančio Vašingtono dėmesį Lietuvai aktualiam geopolitiniam regionui“.
Tam tikras „brando“ koregavimas dar labiau matyti paties užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio neseniai „Eltai“ duotame interviu, kuriame paklaustas apie kritiką dėl Baltarusijos, ministras sakė:
„O vertybinė politika… Mes to niekaip neakcentuojame, aš sakau, kad tai yra pragmatinė politika. Mes pragmatiškai esame suinteresuoti demokratija Baltarusijoje“.
Vėliau, interviu pabaigoje, jis teigė, kad su prezidentu yra „viename puslapyje“ ir „prezidentas aiškiai gina vertybinę – pragmatinę poziciją“.
Visiems, kas moka skaityti turėtų būti aišku – pradedamas Lietuvos užsienio politikos „rebrandinimas“.
