Statistikos departamento duomenimis, žemiau skurdo rizikos lygio praėjusiais metais gyveno apie 576 tūkstančiai žmonių. Didžiausias skurdo rizikos lygis Lietuvoje fiksuotas žmonių, vyresnių nei 65 metų amžiaus grupėje. Vidutinę senatvės pensiją gaunantys senjorai šiandien gyvena žemiau skurdo ribos, o tai reiškia, kad šiai žmonių grupei itin sunku sudurti galą su galu.
Nepaisant valdančiųjų atseikėtos 200 eurų priešrinkiminės dovanos senjorams, situacija nei kiek negerės: žmonės pinigus taupys juodai dienai ir gyvens įprastą, rutininį statistinio senjoro gyvenimą. Nors, greičiausiai, visi nujaučia, kad tuos 200 eurų tyliai „suės“ kylančios maisto produktų kainos.
Ne paslaptis, senjorams, o ypač vienišiems, kiekvieno cento reikšmė milžiniška. Senjorai kiekvieną savaitę seka akcijas parduotuvėse ir pagal galimybes kasdien leidžiasi į pigesnio maisto medžioklę. Senjorai minučių tikslumu žino, kur ir kas prekybos centruose nupiginama, kam paskelbiamos akcijos, todėl pigaus maisto medžioklė ne tik padeda išgyventi, bet dar ir leisti laiką. Vienas Lietuvos prekybos centras turi nukainotų prekių, kurių galiojimo laikas, dažniausiai, nebetinkamas, skyrelį. Būtent prie jo, kartais net susidaro senjorų grūstis.
Ciniškai atrodo tokia senjorų kasdienybė, nors Veryga su Kepeniu, greičiausiai, džiaugiasi, jog pensininkai pajuda, o ne sėdi namie prie televizoriaus ekrano. Ciniškai atrodo ir tai, jog šiandien senjorai yra visiškai pamiršti ir palikti likimo valiai. Gauna pensiją, gydymą ir ramu. Bet neramu man.
Valstybė privalo pasirūpinti visuotinu senjorų užimtumu ir garantuoti ne tik orią pensiją, bet ir pilnavertę asmenų socializaciją.
Aktyvesni senjorai pagal išgales įsitraukia į įvairias bendruomeniškas veiklas: dainuoja, groja ir šoka įvairiuose senjorų kolektyvuose, lankosi bibliotekose, mokosi naudotis kompiuteriu ar dalyvauja Trečiojo amžiaus universitetų užsiėmimuose. Tačiau, tą daro nedaugelis.
Galima drąsiai sakyti, jog valstybė šiandien neužtikrina pilnaverčio socialinio gyvenimo senyvo amžiaus žmonėms. Ne tik pinigų trūkumas, tačiau ir sukuriama nepalanki psichologinė terpė, kada senjorai neturi kuo tinkamai apsirengti, ne vienus metus stovi eilėje dantų protezavimui ar neturi tinkamą regėjimą užtikrinančių akinių.
Visas šias problemas valdžiai padeda spręsti COVID-19: „Mielieji senjorai, esate rizikos grupėje, tad nėra ko čia gastroliuoti… o jei jau, vis tik, išeisite, malonėkite visur būti su kauke. Niekas neatpažins, tai ir rūbai tiks bet kokie, o ir šypsenos nesimatys, tad kam tie protezai…“ Vis tik ne taip įsivaizduoju orią senatvę.
Negalime uždaryti žmonių ir jų laikyti namuose. Valstybė privalo pasirūpinti visuotinu senjorų užimtumu ir garantuoti ne tik orią pensiją, bet ir pilnavertę asmenų socializaciją. Žmonės turi jaustis reikalingi visuomenei ir valstybei, todėl reikia kurti programas, kurios padėtų jiems burtis su bendraminčiais.
Ciniškai atrodo ir tai, jog šiandien senjorai yra visiškai pamiršti ir palikti likimo valiai. Gauna pensiją, gydymą ir ramu. Bet neramu man.
Viena tokių, galėtų būti vienkartinė parama į kultūrinius kolektyvus nusprendusiems burtis senjorams. Senjorų aprūpinimas muzikos instrumentais, sceniniais rūbais ir kitomis priemonėmis daug nekainuoja, todėl, iš esmės, reikėtų tik mechanizmo, kaip padėti į įvairias veiklas norintiems susiburti senjorams.
Jei savivaldybė negali senjorų kolektyvams neatlygintinai suteikti šildomų patalpų ar transporto kelionėms į įvairius koncertus, ar kitas pažintines išvykas, pagalbos ranką galėtų ištiesti ir socialiai atsakingas verslas. Tereikia paprašyti. Visi turim rūpintis tais, kurie anksčiau rūpinosi mumis.
Dar vienas veiksmas, kuriuo galėtume pradžiuginti mūsų senjorus – nuvežti juos prie Baltijos jūros. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasistengdavo, jog kasmet prie jūros nukeliautų nei karto jos nematę vaikai, o aš siūlau prie Baltijos nuvežti senjorus. Žinau ne vieną garbaus amžiaus žmogų, Baltijos jūros smėlį paskutinį kartą mindžiusį prieš dvidešimt ar net trisdešimt metų. Yra ir tokių, kurie kojomis jo taip ir nelietė.
Turime galvoti ir apie platesnę nepasiturinčių senjorų vietinio turizmo programą, kuri ne tik padėtų pažinti, tačiau ir užtikrintų platesnę senyvo amžiaus žmonių socializaciją. Jei tokios programos nesukursime valstybiniu mastu, tuo galėtų pasirūpinti savivaldybės. Viskas ko reikia – saugus transportas, gidas, puiki nuotaika ir pagarba vyresniam.
