Pastaruoju metu ypač daug diskusijų visuomenėje sukėlė Švietimo, mokslo ir sporto ministro Gintauto Jakšto viešai pareikštas ketinimas palaipsniui atsisakyti mokymo rusų kalba. Kilus visuotinei nepasitenkinimo bangai, ministras šiek tiek atsitraukė teigdamas, kad mokyklų uždarymo klausimas nėra svarstomas. Diskusijai netylant, ministerija pažadėjo pateikti siūlymus dėl rusakalbių mokyklų. Ministro nuomone, šalyje galėtų likti veikti tautinių mažumų mokyklos, kuriose mokoma Europos Sąjungos ar Lietuvai draugiškų šalių kalba.
Praėjusią savaitę nekantriai laukti siūlymai buvo pateikti. Tačiau jokios tautinių bendrijų mokyklų integravimo strategijos nesulaukėme. Ugdymo įstaigų vadovų nuomone, šie siūlymai nėra aktualūs ir nauji, nes jie taikomi jau seniai. Ministerija kviečia diskutuoti dėl istorijos, geografijos ir pilietiškumo mokymo lietuvių kalba. Manau, kad tai nėra ir negali būti diskusijas keliantis objektas: Švietimo įstatymas jau ne vieną dešimtmetį leidžia, mokinių tėvams ar jų globėjams pageidaujant, ir kitus dalykus mokyti valstybine kalba.
Dar didesnę nuostabą kelia ministerijos siūlymas diskutuoti dėl tautinių mažumų mokyklų pedagogų aukštesnio lietuvių kalbos mokėjimo lygio, kad jie galėtų laisvai bendrauti lietuvių kalba. Ne vienam visuomenės atstovui kyla pagrįstas klausimas, kodėl tuo susirūpinta tik dabar, praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams nuo Lietuvos valstybės atkūrimo. Ir apskritai ar dar turime valstybių mokyklų mokytojų, kurie negali laisvai reikštis ir bendrauti lietuvių kalba?
Kartais tvirtinama, kad tautinių mažumų mokyklos yra sovietinis palikimas. Bet sovietiniu laikotarpiu Lietuvoje buvo tik ugdymo įstaigos rusų ir viena kita lenkų mokomąja kalba ir apskritai tautinės mažumos buvo nepripažįstamos. Tik tarpukario Lietuvoje veikė žydų, lenkų, vokiečių, latvių ir rusų mokyklos, jose buvo mokoma tų mažumų gimtąja kalba, tačiau jos buvo privačios. Šiandien Lietuvoje mes turime tik 2 nevalstybines mokyklas, veikiančias Vilniuje ir Klaipėdoje, kuriose mokomasi rusų kalba. Kitos 74 yra valstybinės mokyklos, kuriose mokoma lenkų, rusų ir baltarusių kalbomis ir jų ugdymo planai bei programos atitinka valstybinius švietimo standartus bei reikalavimus. Bet kodėl jas vadiname tautinių mažumų ar tautinių bendrijų mokyklomis? Taip jas vadindami tarsi pripažįstame, kad tokios ugdymo įstaigos tarsi priklauso jų bendrijoms ir kurios pačios yra kaltos dėl izoliuotumo ir dėl to, kad per lėtai integruojasi į Lietuvos gyvenimą.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras G. Jakštas, pristatydamas siūlymus dėl ugdymo turinio tautinių bendrijų mokyklose, pabrėžė, kad rusų kalba ugdančių mokyklų mokinių pasiekimai yra prastesni lyginant su lietuvių kalba baigusiais abiturientais. Informacija taip pateikiama, tarsi pačios mokyklos yra kaltos dėl tokių ugdymo pasiekimų rezultatų. Tačiau turime ir kitokių pavyzdžių – kai kurių mokyklų abiturientų valstybinių egzaminų rezultatų vidurkis yra aukštesnis už bendrą Lietuvos. Todėl ministerija, jau ne vienerius metus viešai skelbdama ugdymo pasiekimų rezultatų skirtumus tarp mokyklų pagal mokomąsias kalbas, turėtų atlikti gilesnę analizę, dėl kokių priežasčių išryškėja šie netolygumai. Tik įvertinus kiekvienos mokyklos situaciją bus galima numatyti priemones ugdymo kokybei, kartu ir integracijai pagerinti.
Ministerija turbūt nenorėdama pati prisiimti atsakomybės dėl spartesnės mokyklų, kurios mokoma rusų kalba, integracijos pateiktuose siūlymuose atsakomybę perkelia ant mokyklų bendruomenių ir savivaldybių pečių. O gal tai daro sąmoningai, pritardama tiems nepamatuotiems procesams, kurie jau vyksta Vilniaus miesto ugdymo įstaigose.
Vilniaus miesto mokyklų, kuriose mokymas vyksta rusų kalba, vadovai ir mokinių tėvai yra sunerimę dėl savivaldybės vicemero, atsakingo už švietimą, neapgalvotų ir skubotų sprendimų. Visais įmanomais būdais, numatant geresnį vadovų vertinimą, priedus prie atlyginimo, daromas spaudimas, kad rusakalbių mokyklose per itin trumpą laikotarpį būtų suformuotos klasės, kuriose mokymas būtų vykdomas lietuvių kalba. Tokiam skubotam pokyčiui mokyklos net nėra pasiruošusios. Teigiama, kad tą nuo rugsėjo 1-osios dienos yra pasirengusios daryti 4 sostinės mokyklos. Tačiau pokalbiai su jų vadovais parodė, kad kiekviena mokykla tai supranta savaip. Viena iš jų rengiasi vaikams iš tautinių mažumų suformuoti klasę, kurioje ugdymas vyktų lietuvių kalba, kita yra numačiusi steigti klasę vaikams iš lietuviškų šeimų. Taigi neaiškumų yra daug ir tai suprantama, nes ugdymo įstaigų vadovams nėra suformuota nei normatyvinė, nei teisinė bazė, o svarbiausia – trūksta mokytojų ir ypač lietuvių kalbos.
Pokyčius švietimo sistemoje turėtume pradėti nuo tautinių bendrijų poreikių analizės, bendradarbiavimo tiek su tautinių mažumų atstovais, tiek su mokyklų ir mokinių bendruomenėmis. Ar visi žinome su kokiomis problemomis šios mokyklos susiduria? Šiais mokslo metais pradėta mokytis pagal naujas ugdymo programas. Tačiau kaip vertinti situaciją, kad rusakalbių mokykloms nėra išleista nė vieno vadovėlio, – net lietuvių kalbos. Juk už šių vadovėlių leidybą yra atsakinga ministerija. Kaip rodo kitų valstybių patirtis, būtent per ugdymo turinį vykdoma integracija į gyvenamosios valstybės gyvenimą.
Ministras G. Jakštas, viešai svarstydamas mokymo rusų kalba atsisakymo, rėmėsi Estijos ir Latvijos pavyzdžiu. Tačiau Estija dar 2000 m. numatė perėjimą prie mokymosi estų kalba rusakalbių vidurinėse mokyklose (10-12 klasėse). Palaipsniui buvo didinamas mokomųjų dalykų estų kalba skaičius ir visiškai pereiti prie mokymo estų kalba numatoma 2029 m. Tai apie 20 metų apimantis gerai apgalvotas ir tyrimais pagrįstas procesas, įtvirtintas programoje. Latvija taip pat laipsniškai perėjo prie dvikalbio mokymo dar 2007 m. ir visų dalykų latvių kalba bus mokoma nuo 2025 m. rugsėjo 1 d.
Šiandien Lietuvoje visi, tarp jų ir tautinių bendrijų atstovai, pritaria spartesnės ir efektyvesnės integracijos siekiui. Tačiau Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pateikti siūlymai nuvylė, nes integracija, kaip rodo Estijos ir Latvijos patirtis, turi vykti ne iš apačios, bet iš viršaus. Ir už tai yra atsakinga valstybė.
