Nors pasaulinės COVID-19 plitimo prognozės atrodo optimistiškai, tačiau šios ligos sukeltą poveikį pasaulis jus dar ilgai. Pasaulio ekonomika patyrė ir dar patiria milžiniškus sukrėtimus, o tarptautinės organizacijos prognozuoja pasaulinę maisto trūkumo krizę.
Viruso sukeltos panikos pasekmė – šluojamos maisto parduotuvių lentynos, trūkinėjančios tarptautinės maisto tiekimo grandinės, maisto produkcijos eksporto ribojimai, kiti karantino apribojimai ir galiausiai darbo jėgos trūkumas žemės ūkio sektoriuje. Visa tai gali lemti, kad pasaulyje gali pradėti trūkti maisto.
Didžiosios Europos valstybės su dideliu nerimu pasitinka ateinantį pavasarinį žemės ūkio darbų sezoną. Dėl uždarytų valstybių sienų jau ima trūkti sezoninių žemės ūkio sektoriaus darbuotojų.
Į žemės ūkio sektorių kviečiami visi darbo turizmo, apgyvendinimo ir maitinimosi sektoriuose netekę asmenys, be mokslų likę studentai ir kiti galintys dirbti paprastus žemės ūkio darbus.
Skaičiuojama, kad Vokietijoje sezoninius darbus atlieka per 300 tūkstančių sezoninių darbuotojų iš Rytų ir Centrinės Europos, Prancūzijoje atvažiuojančių sezoninių darbuotojų trūkumas siekia 200 tūkstančių, Didžiojoje Britanijoje – 100 tūkstančių.
Valstybių vadovai aktyviai generuoja planus, kaip elgtis, trūkstant sezoninių darbuotojų. Planuojama iš kitų šalių atsiskraidinti trūkstamus darbuotojus, į žemės ūkio sektorių kviečiami visi darbo turizmo, apgyvendinimo ir maitinimosi sektoriuose netekę asmenys, be mokslų likę studentai ir kiti galintys dirbti paprastus žemės ūkio darbus ir užtikrinti, kad valstybių žemės ūkio sektorių neištiktų krizės, o pasauliui nepradėtų trūkti maisto.
Neabejojama, kad karantino apribojimai gali turėti įtakos ir mūsų šalies žemės ūkiui, tačiau kur kas didesnė nelaimė šiam sektoriui Lietuvoje – klimato kaita.
Šylančio klimato pasekmė – vis dažniau ūkininkų pasėlius niokojančios sausros. Ne išimtis ir šie metai. Šiltos ir besniegės žiemos pasekmė – hidrologinė sausra, kuri neišvengiamai atsilieps šių metų derliui.
Pritariu minčiai, kad valstybinis maisto rezervas – nacionalinio saugumo reikalas. Lietuva privalo kaupti maisto rezervą ir užtikrinti, kad maisto produktų tiekimo grandinė, įvykus panašioms krizėms, nenutrūktų.
Ūkininkams turi būti sudarytos galimybės gauti dotaciją laistymo ir drėkinimo sistemoms, kurios net ir itin sausringu metu užtikrintų derlių.
Turime būti pajėgūs užtikrinti, kad mūsų rinkoje netrūktų duonos, pieno, mėsos, kiaušinių, daržovių ir kitų dažnai vartojamų maisto produktų. Maisto trūkumas gali sukelti rimtas ir sunkias pasekmes, todėl maisto užsitikrinimo klausimas – nacionalinės svarbos.
Nors šios kadencijos Žemės ūkio ministerijos svarbiausias, beje, ir pajuokos objektu virtęs darbas – ministerijos iškėlimas į Kauną, būtent dabar yra pats geriausias metas jai demonstruoti lyderystę ir teikti pasiūlymus, kaip užtikrinti, kad žemės ūkio sektorius būtų tvarus ir sugebėtų šalies gyventojus aprūpinti maisto produktais.
Vienas iš siūlymų, kaip užtikrinti, kad Lietuvoje nepritrūktume maisto produktų – „įdarbinti“ apleistą žemės ūkio paskirties žemę. Skaičiuojama, kad šalyje tokios apleistos ir nedirbamos žemės yra virš 50 tūkstančių hektarų.
Dėl sunkaus privažiavimo, kalvotumo ir kitų priežasčių jos visos „įdarbinti“ nepavyks, tačiau turi būti sukurtas skatinimo planas, numatantis, kad šioje žemėje vietoje sumedėjusių augalų būtų auginama žemės ūkio produkcija.
Galiausiai, net ir nukritusios naftos kainos šiam veiksmui šiemet itin palankios.
Akivaizdu, kad dėl klimato kaitos didėjantis sausringumas mažina derlių, todėl ūkininkams turi būti sudarytos galimybės gauti dotaciją laistymo ir drėkinimo sistemoms, kurios net ir itin sausringu metu užtikrintų derlių.
Ne tik klimato kaita, tačiau ir maisto švaistymas yra milžiniška problema. Skaičiuojama, kad net 30 procentų maisto produktų yra išmetama, todėl švietimo sistema turi būti adaptuota šio laikmečio iššūkiams, o mes turime imtis rimtų žingsnių, kad maistas nebūtų švaistomas.
Išmestiems maisto produktams pagaminti reikėjo kuro, žmogiškųjų išteklių, technikos, žemės plotų, vandens ir kitų resursų, kurie tiesiog išmetami. Išmokę nešvaistyti maisto, sugebėtume ne tik sutaupyti, tačiau ir prisidėtume prie kovos su klimato kaita.
Vyriausybės milijardinis šalies ekonomikos gelbėjimo planas, kol kas, tik skamba gražiai, tačiau realiai žemės ūkio sektoriaus nepaliečia. Todėl kviečiu ir raginu nedelsiant imtis priemonių, kad Lietuvoje maisto nepritrūktume, o visus galinčius, bet neturinčius darbo, kreiptis į ūkininkus. Darbo tikrai atsiras.
