Kol sveikatos apsaugos ministras mėgina mažinti biurokratijos naštą mūsų šalies medikams, ieško didesnio finansavimo vaistų kompensavimui, o viceministrai apskritai vietoj darbo mūsų šaliai mina FNTT ir STT tarnybų slenksčius, niekas nepagalvoja, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistema galėtų būti išgelbėta pačiu paprasčiausiu būdu.
Nereikia net dirbti sveikatos sistemos srityje, kad žinotum, kokia daugybė bėdų joje slepiasi: nuo pusmečiais trunkančių eilių pas gyvybiškai svarbius specialistus iki neįsivaizduojamai brangių gydymo kainų. Ir visa tai kasmet tik didėja!
Šios problemos metai iš metų yra bandomos užkaišioti įvairių biudžetų lėšomis arba vienas kitam prieštaraujančiais teisės aktais. Tačiau, pasirodo, sprendimo būdas metų metus gulėjo visiems panosėje, tik niekas nesugebėjo pasilipti aukščiau ant kėdės ir pasižvalgyti, iš kur tie visi sergantieji atkeliauja?
Simptominis gydymas netinka
Net ir pats medicinos mokslas dažnai aiškina, kad ligos nesustabdysi, jei gydysi tik jos simptomus ir neieškosi tikrojo ligos sukėlėjo. Lygiai tas pats yra ir su mūsų sveikatos sistema. Bandome įvairiausiais „medikamentais“ panaikinti mūsų sveikatos sistemos ligos simptomus, bet neketiname ieškoti ligos priežasties.
Tačiau, pasirodo, sprendimo būdas metų metus gulėjo visiems panosėje, tik niekas nesugebėjo pasilipti aukščiau ant kėdės ir pasižvalgyti, iš kur tie visi sergantieji atkeliauja?
Tad klausite, kaip to pasiekti? Tiesiog – SPORTUOKITE!
Gelbėjimosi planas atrodo toks paprastas ir primityvus? Galbūt, bet ar žinote, kad nesportuojančių ir nesimankštinančių asmenų dalis per keturis metus išaugo 4 proc., o maždaug du trečdaliai Europos Sąjungos gyventojų per dieną sėdėdami praleidžia nuo 2,5 iki 8,5 valandų?
Jau nekalbu apie mūsų vaikus, iš kurių vos 10 proc. kasdien aktyviai fiziškai juda daugiau nei 1 val. (tokia yra Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacija).
Fizinio aktyvumo stygius atsispindi ir vaikų fizinio pajėgumo rezultatuose: Lietuvos sporto universiteto mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad per pastaruosius 20 metų blogėjo Lietuvos mokinių beveik visų fizinių ypatybių lygis, o ypač – ištvermės rodikliai, atspindintys širdies ir kraujagyslių sistemos pajėgumą.
Sporto ar mankštos laikas tarp vaikų jau dažnai iškeičiamas į video žaidimus arba pasyvų bent poros valandų sėdėjimą prie kompiuterio.
Tokie rezultatai įspėja apie ateityje padidėsiantį asmenų, sergančių širdies ir kraujagyslių ligomis, skaičių. Ką tai reiškia? O gi tai, kad šie vaikai (užaugę) taps kasdieniais ligoninių lankytojais, tik dar jaunesniame amžiuje, nei buvo jų tėvai.
Daugelis mokslininkų neabejoja, kad sveikatos problemos, kurias sukelia toliau augantis visuotinis fizinis pasyvumas ir vaikų bei paauglių nutukimo didėjimas (Lietuvoje 21 proc. vaikų turi antsvorio arba yra nutukę), gali būti laikomos vienu didžiausių XXI amžiaus iššūkių, susijusių su visuomenės sveikata.
Ir pradžią tokio proceso mes jau matome. Sporto ar mankštos laikas tarp vaikų jau dažnai iškeičiamas į video žaidimus arba pasyvų bent poros valandų sėdėjimą prie kompiuterio.
Technologijų įtaka, fizinio aktyvumo stoka ir neišugdytas noras sportuoti ar fiziškai judėti – štai kas iš tikrųjų yra viena iš pagrindinių mūsų sveikatos sistemos problemų.
Tačiau viskas nauja krepšinio aikštele kieme nesibaigia. Reikia, kad į tą aikštelę dar ir ateitų kas nors.
Jei bent pusę šių problemų panaikintume, nebereikėtų nei mosuoti burtų lazdele, bandant sumažinti eiles pas gydytojus, nei kaupti maišus pinigų valstybės biudžete vaistams kompensuoti. Todėl, kad sergančiųjų būtų tiesiog žymiai mažiau.
Ar bandėme sportuoti iki šiol?
Lietuvos sveikatos programose jau seniai numatyta, kad reikia didinti šalies gyventojų fizinį aktyvumą. Numatyti net ir tikslūs procentai, kiek tas aktyvumas turi kilti tarp vaikų ir suaugusiųjų.
Deja, tačiau šie rodikliai taip ir nebuvo iki šiol pasiekti, nes tokiems tikslams pasiekti reikia nuoseklios ir ilgalaikės fizinio aktyvumo skatinimo politikos visos šalies mastu, susitariant visoms šalies partijoms ir visoms ministerijoms.
Sutinku, kad pastaraisiais metais lėšų rekreaciniams įrenginiams, parkams, dviračių takams ir kitai fizinį aktyvumą didinančiai infrastruktūrai skiriama labai daug. Tačiau viskas nauja krepšinio aikštele kieme nesibaigia. Reikia, kad į tą aikštelę dar ir ateitų kas nors.
Technologijų įtaka, fizinio aktyvumo stoka ir neišugdytas noras sportuoti ar fiziškai judėti – štai kas iš tikrųjų yra viena iš pagrindinių mūsų sveikatos sistemos problemų.
Taigi, siekiant kompleksinio vaikų ir suaugusiųjų aktyvumo didinimo, be jokios abejonės, didelį vaidmenį turi atlikti ir mokykla. Ji, įtraukdama mokinius ne tik per kūno kultūros pamokas, bet ir visą jų buvimo mokykloje laiką, sutelkdama bendruomenę ir įtraukdama mokinių tėvus, galėtų sudaryti tinkamą terpę mokinių fizinio aktyvumo skatinimui.
Juk kiek daug galimybių įvairioms sporto šventėms, projektams, susitikimams su garsiais mūsų šalies sportininkais, edukacinėms ir motyvacinėms paskaitoms ir t. t.
Lygiai tą patį būtų galima pasakyti apie pinigus. Skirkim pinigus tiems, kas sportuoja ir rūpinasi savo sveikata.
Mūsų valstybė iki šiol nesudarė jokių mokesčių lengvatų nei sveikatingumo centrams, nei besimankštinantiems.
Palengvinkime mokesčių naštą sporto ir sveikatingumo klubų savininkams, kompensuokime mankštos treniruotes ir pamatysite, kaip pas gydytojus visi pradėsime lankytis žymiai rečiau.
