Laisvos šalies ar pigios duonos? Šiandienos kontekste šis klausimas tampa kaip niekada svarbus. Jei trokštame laisvės ir nenorime savo žemėse matyti šarvuotų tankų, teks susitaikyti su kylančiomis kainomis, kurios, pirmiausia, atsispindi žemės ūkio sektoriuje. O pigi duona reikštų dar ilgai truksiantį mūsų šalies pašonėje tikrų tikriausią karą bei visišką priklausomybę nuo neracionalaus žmogaus sprendimų. Vargu, ar to norime, bet kaip elgtis ūkininkams, kurių artėjanti sėja pakibo ant plauko?
Iš tiesų, pastariesiems šiuo metu sudėtingas laikotarpis. Anksčiau standartinių azotinių trąšų kaina už toną siekė apie 200-300 eurų, o šiuo metu toks kiekis gali būti nuperkamas tik už 1100-1200 eurų. Reikia nepamiršti ir to, jog žemdirbystė yra labai rizikinga veikla, esi nuolat priklausomas nuo oro sąlygų ir faktas, jog šį pavasarį Europoje prognozuojama sausra, šioje situacijoje negelbėja. O kur dar apyvartinių lėšų trūkumas, nes pastarieji pandeminiai metai vertė skolintis daugiau, todėl dabar bankai jau nebe taip noriai suteikia paskolas pakartotinai.
Visa tai verčia ūkininkus dvejoti – ar bandyti rizikuoti, pirkti pabrangusias trąšas ir tikėtis, jog lygiai taip pat išaugusios grūdų kainos atpirks investicijas, ar vis dėlto susimažinti šių metų poreikius ir nesistengti užauginti viso įmanomo derliaus, tokiu būdu sumažinant ir investicijų sumas. Apie tai šiuo metu diskutuojama ypač daug ir įvairiausiuose kontekstuose, nes ūkininkų sprendimai vėliau gali nulemti ir daugybę kitų. Pavyzdžiui, jei žemdirbiai nuspręs taupyti, gali būti, jog atsidursime situacijoje, kai tiesiog pritrūksime maisto produktų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Reikia nepamiršti, jog nuo grūdų rinkos tiesiogiai priklauso ir gyvulininkystė, ir visa maisto pramonė (duonos, aliejaus, cukraus, mėsos produktų gamyba).
Vis dėlto, reikia paminėti, jog mūsų šalies ūkininkai tikrai nėra palikti likimo valioje. Jau dabar yra priimami svarbūs sprendimai, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją. Pavyzdžiui, dėl bręstančios maisto krizės šalies ūkininkai šiais metais galės auginti derlių pūdyme, naudojamame ekologiniu atžvilgiu svarbių vietovių įskaitai ir neprarasti žalinimo išmokų. Tokį sprendimą priėmė Europos Komisija, atsižvelgusi į maisto krizę, kylančią dėl Putino invazijos į Ukrainą ir pritaikiusi išimtį. Tai itin svarbus sprendimas, leisiantis žemdirbiams daugiau išnaudoti tuos žemės ūkio plotus, kurių anksčiau liesti nebūdavo galima, o tai savo ruožtu garantuoja ir didesnius užaugintos produkcijos kiekius.
Taip pat jau buvo atsižvelgta ir į mūsų šalies viščiukų broilerių augintojus. Siūloma, kad jiems būtų mokama laikinoji valstybės parama – 2 mln. eurų. Gamintojai taip pat galės pasinaudoti lengvatinėmis paskolomis apyvartinėms lėšoms. Visos sąlygos šiai paramai gauti yra supaprastinamos iki minimumo, kad pinigai iš tiesų kuo greičiau pasiektų stipriai nykstantį paukštininkystės verslą. Džiugu, jog mūsų institucijos greitai reaguoja į susiklosčiusią situaciją ir priima vis daugiau palankių įstatymų. Pavyzdžiui, itin supaprastintos ir ekologinio žemės ūkio taisyklės, o tai ateityje leis ūkininkauti ekologiškiau ir mažiau priklausyti nuo kylančių trąšų ir energetikos kainų.
Jau priimtas sprendimas ir dėl darbo jėgos žemės ūkyje. Nuo šiol šiame sektoriuje nuo karo bėgantys ukrainiečiai galės dirbti be darbo sutarčių. Sezoninėms ir aukštos kvalifikacijos nereikalaujančioms paslaugoms teikti žmonės gali būti įdarbinti supaprastinta tvarka – naudojant žemės ūkio bei miškininkystės paslaugų kvitus. Tai abipusiai svarbus sprendimas tiek dirbantiems, tiek ir įdarbinantiems.
Taigi, panašu, jog kad ir kokia situacija šiuo metu vystosi mūsų žemės ūkio sektoriuje, bet sprendimai jau priimami arba yra pasiekę svarstymo stadiją. Tai svarbu! Ir tikėkimės, jog tiek mūsų valdžios atstovai, tiek mūsų ūkininkai, tiek ir mes patys, žemės ūkio produkcijos vartotojai, mieliau pasirinksime sumokėti brangiau už duonos kepaliuką, bet gyvensime laisvoje, vakarietiškoje ir demokratiškoje šalyje.
