Jau mėnesį Ukraina herojiškai kaunasi su Galijotu – „Z“ svastikomis pažymėta Putino armija. Kiekviena nauja diena, kuomet ukrainiečiai tvirtai stovi ir neleidžia agresoriui paimti iniciatyvos, yra žingsnis arčiau pergalės. Giliai įklimpusiai Rusijai šis karas kainuoja vis daugiau – putinistų deklaruotos greitos „spec–operacijos“ vizija sutriuškinta, logistinės grandinės palaužtos, maisto davinių nebėra, kareivių moralė sužlugdyta. Net generolai krenta it musės.
Palyginkite putinistų motyvaciją dabar ir prieš invaziją, kuomet buvo ruošiami planai užimti visą Ukrainą: užgrobti privačią nuosavybę, bankus, uostus, institucijas, sukurti liaudies respublikų federaciją ir „denacifikuoti“ švietimą.
Desperatiškai kare besiblaškančiai Rusija dabar liko tik stalinistiniai karo metodai: miestų griovimas pasitelkus artileriją ir gąsdinimai susidorojimu V. Zelenskio Vyriausybei. Vis dėlto karo rūke (angl. Fog of war) dažnai pasimeta svarbios detalės, be kurių susidaryti realų konflikto vaizdą yra sunku. Tad šiame rašinyje išanalizuosiu dvi karo Ukrainoje puses — ideologinę bei praktinę — stengdamasis dekonstruoti keletą viešojoje erdvėje paplitusių klaidinančių hipotezių.
Karui Ukrainoje prasidėjus, veik per naktį išsisklaidė visos vakariečių iliuzijos apie iki tol vyravusią pasaulio tvarką. Visi tie, kurie manė, jog V. Putinas labiau nei savo užmačias ginti „Russkij Mir“ įtakos zoną vertina šalies ekonominius interesus ar, pagaliau, Rusijos valstybės išlikimą, labai skaudžiai klydo. Ši klaida buvo padaryta būtent dėl to, kad dažnas iš mūsų Putino taktikoje ieškojo logikos, o tiesioginių paralelių tarp putinizmo ir 20–ojo amžiaus fašizmo nusprendė nepastebėti.
Desperatiškai kare besiblaškančiai Rusija dabar liko tik stalinistiniai karo metodai: miestų griovimas pasitelkus artileriją ir gąsdinimai susidorojimu V. Zelenskio Vyriausybei.
Kitaip tariant, tik įsigilinę į psichologinę praėjusio amžiaus fašizmo struktūrą, kaip ją aprašo prancūzų filosofas Georges Bataille, suprasime, kad Kremlius niekaip kitaip pasielgti ir negalėjo. Mat tik skelbdamas karą prieš „išdavikus“ šalies išorėje ir viduje putinizmo vėžys gali toliau metastazuoti. Taigi, stebėdami civilių žudynes Mariupolyje bei Putino grasinimus, esą Rusija „išspjaus visus išdavikus kaip muses“, turime suvokti, kad toks Putino elgesys – ne vieno bepročio liapsusas, o natūralus fašistinės sistemos ir jos varikliu tapusios logikos tęstinumas.
Naivus vakariečių požiūris į putinizmą taip pat yra susijęs su kitu fenomenu, kurį žinomas istorikas Timothy Snyderis vadina demokratijos „neišvengiamumo“ politika. Ką jis turi omeny?
Francis Fukuyamai paskelbus, jog po SSRS žlugimo žmonijos istorija pasiekė piką, Vakaruose išdygo karta naivuolių, kurie palaikė šį neatsargų pastebėjimą išganinga pranašyste. Taip paplito tikėjimas, kad demokratijos draugų ratas pasaulyje privalo plėstis, esą globalizacija ir laisva rinka nenumaldomai palauš visus, netgi labiausiai surambėjusius diktatorių ir autokratų režimus. Tokio tikėjimo paskatinti Vakarai pradėjo vykdyti „neišvengiamumo“ politiką, kitaip tariant, politiką, kuri į demokratijos plitimą pasaulyje žiūrėjo pro rožinius akinius, tai yra, suprato šį procesą kaip natūralų, imperatyvinį faktą. Puikus tokios politikos pavyzdys yra 2003 m. Irako karas, kurio architektai nuoširdžiai tikėjo, jog patrankoms nutilus, šalyje sužydės demokratija. Atsimenate, kuo visa tai baigėsi?
Šiame kontekste karas Ukrainoje – galutinis įrodymas, jog demokratijos „neišvengiamumo“ politika yra klaidinga. Kuomet Ukrainoje yra sprogdinami vaikų darželiai, tikėti demokratijos sklaida pasaulyje nepakanka, reikia susitelkti ties demokratijos gynyba ten, kur jai gresia pavojus. Taigi, tokių kairiųjų organizacijų kaip DIEM25 svaičiojimai, jog šiandien yra lygiai taip pat svarbu stabdyti tiek Rusijos agresiją prieš Ukrainą, tiek NATO plėtrą, turėtų būti visuotinai pasmerkti. Šiandien, kitaip tariant, yra aktualus tik vienas klausimas: ar darome viską, kad Ukrainos kova prieš įsibrovėlį būtų efektyvesnė?
Francis Fukuyamai paskelbus, jog po SSRS žlugimo žmonijos istorija pasiekė piką, Vakaruose išdygo karta naivuolių, kurie palaikė šį neatsargų pastebėjimą išganinga pranašyste.
Taigi, pakalbėkime apie praktinę karo Ukrainoje pusę. Galima išskirti dvi pagalbos Ukrainai ašis: karinė pagalba Ukrainai ir ekonominės sankcijos Rusijai. Kalbant apie karinę pagalbą, galime pasidžiaugti, jog Vakarų šalys padarė daug: gausiai tiekiami prieštankiniai, priešlėktuviniai ginklai ir Ukraina šluote šluoja Rusijos karinę techniką. NATO gynybos ekspertai sutaria, kad tolesnis tokių ginklų tiekimas yra vienas efektyviausių būdų padėti savo laisvę ginančiai Ukrainai. Skaičiai kalba patys už save: iki kovo 24–osios dienos, su Vakaruose gaminamų prieštankinių ginklų pagalba, Rusija prarado 530 tankų ir 1597 šarvuotas transporto priemones.
Kita svarbi dedamoji – Ukrainos oro pajėgų stiprinimas, kuris šiuo metu labiausiai priklauso nuo NATO šalių apsisprendimo ukrainiečiams atiduoti sovietų gamybos Su–27 ir MiG–29 naikintuvus. Kol kas šio ryžto stokojame, nes Lenkija, Bulgarija ir Rumunija, pasirodo, pačios bijo susilpninti savo oro pajėgas. Šią problemą puikiai išryškina tragikomedija virtęs Lenkijos turimų naikintuvų MiG–29 perdavimas Ukrainai.
Taigi, vienas svarbiausių sprendimų, kurias NATO šalys turėtų priimti dabar – kaip įmanoma greičiau atiduoti sovietų gamybos ginkluotę Ukrainai, taip pat ir S–300 raketų sistemas. Ši ginkluotė dažnai net nėra reikalinga pačioms NATO šalims, o ukrainiečiai ją puikiai pažįsta, todėl jokių papildomų apmokymų neprireiktų. Kitaip tariant, Vakarų šalys turi padaryti viską, kad norintys ginti Ukrainą neturėtų laukti eilėje dėl ginkluotės trūkumo.
Visos kalbos apie neskraidymo zonos paskelbimą Ukrainoje lieka tik kalbomis; ir tai yra natūralu. Jos neprisideda nei prie realaus Ukrainos apgynimo, nei prie racionalaus diskurso, tik kaitina ir taip liepsnojantį emocinį foną. Nes realybė tokia – paskelbę neskraidymo zoną virš Ukrainos, NATO turėtų naikinti Rusijos teritorijoje dislokuotas bei rusų kareivių prižiūrimas žemė–oras raketų sistemas. Tai galimai reikštų Trečiojo pasaulinio karo pradžią ir, tuo pačiu, ypač pavojingą priartėjimą prie „branduolinio holokausto“.
Vienas svarbiausių sprendimų, kurias NATO šalys turėtų priimti dabar – kaip įmanoma greičiau atiduoti sovietų gamybos ginkluotę Ukrainai, taip pat ir S–300 raketų sistemas.
Galima pridurti, beje, kad sprendimą įvesti neskraidymo zoną virš Ukrainos iš pradžių turėtų priimti ne mūsų vietiniai „sofos ekspertai“, o JAV kongresas. Lieka tik džiaugtis, jog – skirtingai nei Rusijoje – lemtingiausi kariniai sprendimai Jungtinėse Valstijose yra priimami demokratišku būdu.
Kita nemažiau svarbi Ukrainos apgynimo dalis yra ekonominės sankcijos Rusijai. Šioje vietoje neramina faktas, kad pačios skausmingiausios sankcijos Putino režimui – dujų ir naftos sektoriams – dar nėra įvestos.
Tiesa, kalbėdami apie sankcijas, turėtume nepamiršti, kad svarbiausias sankcijų tikslas yra ne visos Rusijos populiacijos baudimas, o tikslingas ir nuožmus Rusijos elito spaudimas. Negalima leisti, jog Vakarų sankcijos pavirstų akstinu Rusijos žmonėms vienytis aplink „Z“ svastiką iš pykčio prieš dekadentiškus Vakarus.
Taigi, prieš Rusijos elitą turėtų būti nukreiptos pačios skausmingiausios sankcijos, o jų rengėjai turėtų apibrėžti aiškias sąlygas, kurias įvykdžius (pavyzdžiui, jei Rusijos armija pasitraukia iš Ukrainos) sankcijos būtų pamažu silpninamos. Tik tada galėsime tikėtis, jog Rusijos elito nariai iš tiesų bus skatinami keisti valdžios sprendimus.
Svarbiausia – atskirti sankcijas, kurios gali daryti pozityvią įtaką Putino veiksmams, nuo tų, kurios jokio tikslo nepasieks, tik suvienys Rusijos visuomenę prieš Vakarus. Taigi, dabar turime prioretizuoti ne parodomąsias sankcijas, kuomet yra boikotuojama viena ar kita vakarietiška prekė Rusijoje, o totalų ir negailestingą ofšoruose slepiamo Rusijos elito turto įšaldymą bei naftos ir dujų pirkimo iš Rusijos laipsnišką sustabdymą, nes tai – sankcijos, kurios Putino režimą iš tiesų gali priversti eižėti.
Galime būti tikri, kad jau farsu virtę Prancūzijos prezidento E. Macrono skambučiai V. Putinui karo baigties nenulems, tai padaryti gali tik sėkminga Ukrainos miestų gynyba. Nors Chersoną banditai užgrobė, o Mariupolis yra negailestingai talžomas artilerijos, didysis šio mūšio prizas – Kyjivas – vis dar tvirtai laikosi ukrainiečių rankose.
Pastarasis faktas pats savaime žymi liūdną baigtį Putino armijai, nes mūšis dėl Kyjivo, be abejo, rusams kainuotų paskutinius skarmalus. Kaip teigia karybos ekspertas Anthony King, sėkmingam miesto puolimui yra reikalingi dešimt puolančių karių vienam gynėjui nukauti. Jei Kyjivas turi, pavyzdžiui, 10000 organizuotų karių, visiems jiems nukauti prireiktų net 100000 rusų. Tokiais skaičiais Putino armija pasigirti negali, taigi, okupantai įspraudė save į kampą – dienos bėga, o ukrainiečiai ne tik išlaiko teritoriją, bet jau pereina į puolimą Kyjivo ir Chersono apylinkėse.
Karas Ukrainoje mus visus privertė permąstyti savo požiūrį į geopolitinę situaciją rytų Europoje. Vieniems tai proga pabusti ir pripažinti, kad Rusijos demokratizacija nėra „neišvengiama“, kitiems – desperaciją varantis įvykis, verčiantis pasiduoti dezinformacijai, ieškoti paprastų atsakymų į itin sudėtingus klausimus.
Tokie viešojoje erdvėje plintantys klausimai („ar rusai bombarduos Varšuvą?“, „ar puls Vilnių?“) parodo, jog dalis žmonių Lietuvoje vis dar neranda būdų, kaip suvaldyti savo emocijas. Taigi, naviguojant karo rūke pirmiausia turime laimėti karą „savo galvose“, o tai padaryti galime tik tikrindami šaltinius, pasitikėdami mūsų krašto apsaugos ekspertais bei ukrainiečių ryžtu nugalėti.
Tadas Vinokur yra socialdemokratas, politikos mokslų doktorantas Londono universitete „Goldsmiths“
