Apie gimstamumo ir nelygybės krizę Lietuvoje šneka visi, kas netingi, tačiau realių pasiūlymų, kaip palengvinti vaikus auginančių šeimų finansinę būklę girdime retai. Atrodo, kad šios temos – tik proga politikams daužyti sau kumščiu į krūtinę ir visa gerkle rėkti, esą jie kovoja už šeimas. Susimildami, gerbiamieji politikai, o kur jūsų realūs siūlymai? Juk galimų sprendimų yra ir štai vienas iš jų – valstybės garantuojama obligacijų sąskaita gimusiam vaikui.
Seimas jau dabar galėtų reglamentuoti vaikų obligacijas, kurios padėtų kukliau gyvenančioms šeimoms sukaupti finansinę pagalvę jų vaikų ateičiai. Vaikų obligacijos – investicija, kurią Finansų ministerija galėtų užtikrinti kiekvienam vaikui, gimusiam mažiau pasiturinčioje šeimoje. Tai Finansų ministerija galėtų padaryti arba per jau egzistuojančią taupymo lakštų sistemą, arba su bankų, kurie teikia investavimo paslaugas, pagalba. Jau dabar dalis tėvų sėkmingai investuoja vaiko pinigus ir asmenines lėšas į vertybinius popierius ir taip didina vaiko kapitalą ateičiai. Tad kodėl valstybė negalėtų į tai įtraukti ir mažiau pasiturinčias šeimas?
Klausiate, kokia bus reali to nauda šeimoms ir jauniems žmonėms? Valstybės garantuojamos obligacijos vaikams ne tik palengvintų su vaikų išlaikymu susijusią finansinę naštą nepasiturinčioms šeimoms, bet taip pat ir pagerintų jaunų žmonių finansinę būklę jų savarankiško gyvenimo pradžioje. Pažymiu: išsiimti pinigus iš šios investicinės sąskaitos jauni žmonės galėtų tik sulaukę pilnametystės. Ir, savaime suprantama, jie negalėtų tų pinigų išmėtyti kur tik papuola – šias lėšas jie galėtų panaudoti tik studijų išlaidoms padengti arba pirmojo būsto pirkimui.
Kaip žinia, neseniai Swedbank atliktas tyrimas parodė, kad jaunuoliai nuo 18 iki 29 m. yra labiausiai finansiškai pažeidžiama visuomenės grupė. Kaip rodo apklausa, daugiau nei pusės jaunų žmonių išlaidos viršija jų pajamas. Taigi galimybė pasinaudoti valstybės garantuojama investicine sąskaita padėtų ištraukti šiuos žmones iš finansinio neapibrėžtumo ir leistų greičiau sukurti tvirtą finansinę bazę gyvenimui. Tačiau pakalbėkime apie vaikų obligacijų sistemos įgyvendinimą, kaip iš tikrųjų galėtų veikti ši socialinės paramos sistema?
Gimus vaikui, Finansų ministerija atidarytų investicinę sąskaitą to vaiko vardu ir į ją įneštų, pavyzdžiui, 500 EUR. Šios pirminės investicijos galėtų tikėtis tik tos šeimos, kurių vidutinės metinės pajamos neviršija, pavyzdžiui, 148 VRP dydžių. Taip užtikrintume, kad didžiausią šio investicinio įrankio naudą gautų tie šeimos ūkiai, kuriems sukaupti finansinę pagalvę savo atžaloms yra sunkiau. Atsižvelgdama į šeimos pajamų dydį, Finansų ministerija galėtų kiekvienais metais šią sumą didinti. Svarbiausia – tai, kad ši sąskaita būtų apdrausta valstybės ir garantuotų 3 proc. metines palūkanas.
Pasitaupę pinigų, tėvai taip pat galėtų į šią sąskaitą įnešti pinigų, kurie būtų neapmokestinami. Šeimos, kurių finansai yra didesni taip pat galėtų pasinaudoti šiuo valstybės garantuojamu investiciniu įrankiu. Būtų tik viena sąlyga: šios šeimos turėtų į sąskaitą įdėti daugiau savo asmeninių finansų, o valstybės įnašas į sąskaitą būtų mažesnis. Tačiau joks vaikas nebūtų išskirtas – palūkanų nešama grąža galėtų pasinaudoti kiekviena to norinti šeima.
Kaip jau minėjau, investicinėje sąskaitoje sukaupti pinigai būtų prieinami žmogui pasiekus pilnametystę, o panaudoti juos būtų galima tik būtiniausioms – būsto arba švietimo – išlaidoms. Taip vaikų obligacijos pasiektų savo pagrindinį tikslą – atvertų ateities galimybes žmonėms, gyvenantiems kuklesnėmis sąlygomis. Juk šeimos, norėdamos išleisti savo vaikus į gyvenimą, susiduria su galybe įvairiausių išlaidų. Tad vaikų obligacijos leistų valstybei skirti paramą taikliau, t.y. sumažinti pajamų nelygybės keliamas krizes tuose visuomenės sluoksniuose, kur jos yra pačios skausmingiausios. Svarbu pažymėti ir tai, kad vaikų obligacijos yra daug geresnis būdas padėti šeimoms nei pinigų dalinimas, mat kaštai valstybei, o taip pat – įtaka infliacijos augimui, būtų kur kas mažesni.
Kūdikių obligacijų sistema suteiktų daugiau užtikrintumo šeimoms, besirūpinančioms savo atžalų sėkme, taigi, didintų gimstamumą. Negana to, kad dalis Lietuvos studentų apie nemokamą mokslą gali tik pasvajoti, jų šeimos turi galvoti ir apie drastiškai augančius pragyvenimo kaštus studijų metu. Matome, kad bendrabučių trūksta visoje Lietuvoje, tad norėdami išsilaikyti studentai yra priversti žongliruoti darbu ir mokslais, o tai dažnai kenkia tiek jų studijų rezultatams, tiek ateities perspektyvoms.
Aš jau nekalbu apie nekilnojamojo turto rinkos krizę, kuri padarė būstą kone neprieinamu jauniems žmonėms. Lietuva jau tapo bloguoju pavyzdžiu visai Europai – čia būsto kainos augo rekordiškai sparčiai. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, per pastaruosius metus būsto kainos Lietuvoje išaugo kone dvigubai daugiau nei visoje euro zonoje. Tuo tarpu dėl žvėriškos infliacijos realios visų visuomenės grupių pajamos Lietuvoje ne tik neišaugo, bet ir sumenko. Įsivaizduokite, kiek ramybės šeimoms suteiktų žinia, jog valstybė investuos į jaunuolio gyvenimo startą, prisidės prie jo sėkmės ateityje.
Priminsiu, kad Lietuva nebūtų pirmoji šalis, nusprendusi įgyvendinti vaikų obligacijų sistemą. Vaikų obligacijų taikymo pavyzdžiai pasaulyje – įrodymas, jog ši sistema duoda vaisių, – ištraukia gyventojus iš nepritekliaus spąstų. JAV valstijos Vašingtonas, Kalifornija, Konektikutas, Kolumbijos apygarda, taip pat Jungtinė Karalystė bei Vengrija – vietos, kuriose vaikų obligacijų sistema jau yra taikoma. Valstybė tokiu būdu sukuria socialinį tramplyną, – padeda žmonėms ištrūkti iš skurdo rizikos spąstų ir taip mažina nelygybę. Juk valstybės sprendimas investuoti į jaunuolio ateitį gali būti išties lemtingas. Todėl raginu valdančiuosius apsvarstyti šį siūlymą.
Tikiu, kad šeimos finansine gerove susirūpinusių politikų – tiek dešiniajame, tiek kairiajame politikos flange – ambicijos yra nuoširdžios. Neturiu jokių priežasčių netikėti ir Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos aiškiai komunikuojama pozicija daryti viską, kad Lietuvos šeimų finansinė būklė būtų kuo geresnė. Tačiau reikia suprasti, kad, kaip rodo Prancūzijos pavyzdys, sėkminga parama šeimoms negali atsiremti į vieną išmoką, vieną mokestinę lengvatą, ar vieną paslaugą.
Parama šeimoms, kitaip tariant, yra daugelio viešųjų paslaugų, lengvatų ir finansinės paramos kompleksas, skirtas tam, kad vaikų auginimas būtų kuo mažesnė našta. Esu įsitikinęs, kad vaikų obligacijos galėtų užimti labai svarbią vietą šiame lietuviškajame komplekse, todėl tikiuosi, kad valdantieji imsis rimtai svarstyti šio sprendimo potencialą.
