Naujos Vyriausybės darbas dar neįpusėjo, o Lietuvos santykiai su Kinija jau pasiekė dugną. Galima būtų netgi pasveikinti valdančiuosius už jų atkaklumą ir greitį – „drakono žudikui” Gabrieliui Landsbergiui kibus į darbą, šešerius metus brandinta ekonominė partnerystė su Kinija subliuško veik per naktį. Atrodo, dar neseniai Dalia Grybauskaitė skelbė santykių su Kinija pavasarį, o štai su konservatoriais jau pasibeldė ir šaltukas.
Kaip valdantiesiems pavyko taip viską sujaukti? Atsakymas – „haštagų aktyvizmas” ir solipsizmas. Būtent „sofos aktyvizmas“, nesugebėjimas matyti platesnio problemos konteksto ir trukdo vykdyti išankstinėmis prognozėmis paremtą užsienio politiką. Vietoje to, mes turime barškančią puodynę, kurios modus operandi yra draskykis, griauk, o tik paskui – klausk. „Mes negalime prognozuoti, kaip reaguos Kinija“, – sakė Užsienio reikalų ministerijos (URM) viceministras Mantas Adomėnas po to, kai buvo leista Taivanui įkurti atstovybę ne sostinės Taipėjaus, o taivaniečių pavadinimu. Deja, tai ir yra visos „vertybinės“ užsienio politikos mantra: „Prognozuoti mes negalime“.
Tiems, kurie varto akis stebėdami blogėjančius santykius tarp Lietuvos ir Kinijos noriu priminti – nors Lietuvos tiesioginė prekyba su Kinija nėra didelės apimties, vis dėlto čia veikia šimtai įmonių, gaminančių produktus (maisto prekes, lazerius, baldus ir t. t.) bendrovėms, kurios parduoda tas prekes Kinijai. Jeigu Kinija įvestų sankcijas Europos Sąjungos (ES) kompanijoms, kurios perka komponentus iš Lietuvos, nuostoliai būtų milžiniški. Kaip teigia ekonomistas Rimantas Rudzkis, „investicinį klimatą sugadiname iš karto. Todėl, kad pagrindinis pasaulio fabrikas yra Kinija. O pas mus apdirbamoji pramonė yra variklis.” Atsivėrusi Taivano rinka – kad ir kiek lietuviško alaus jie beparduotų – tokio masto ekonominių praradimų nekompensuos. Taigi, kyla klausimas: dėl ko visa tai?
Vienas vėjo malūnas, prieš kurį piestu stoja valdantieji – komunistinės, demokratijos stokojančios, Kinijos baubas. Šią kovą galime suprasti, netgi į ją įsijausti, nes lietuviai nuo komunistų rimbo kentėjo su kaupu. Vis dėlto, nuolat pataikauti mūsų instinktams nėra gerai, nes pabudus gali paaiškėti, kad kaunamės su išgalvotais, seniai išnykusias priešais. Jei konkrečiau, dėti lygybės ženklą tarp dviejų komunistinių sistemų – SSRS ir KLR – paprasčiausiai negalima. Kinija, kitaip nei Sovietų Sąjunga, užsienio politikoje vadovaujasi ne komunizmo, kaip istorinės neišvengiamybės sklaida, o šalies nacionaliniu interesu.
Jeigu Kinija įvestų sankcijas Europos Sąjungos (ES) kompanijoms, kurios perka komponentus iš Lietuvos, nuostoliai būtų milžiniški.
Išties, kaip teigia vienas žymiausių Azijos geopolitikos ekspertų, buvęs Jungtinių Tautų (JT) saugumo tarybos prezidentas, Kishore Mahbubani: „Kinų valdžią ir žmones motyvuoja viena idėja – stiprios Kinų civilizacijos atkūrimas ir viešų pažeminimų išvengimas”. Šią motyvaciją stiprina šalyje paplitęs įsitikinimas, kad kinai nuo 1839 m. iki 1949 m. buvo žeminami visų ir visaip, pradedant Opiumo karu, baigiant antruoju Kinijos-Japonijos karu. Ar galima buvo prognozuoti, kad Lietuvos politiką Taivano atžvilgiu Kinija supras kaip pažeminimą? Žinoma. Netgi JAV valdžia supranta, kad neverta berti druskos ant Kinijai skaudžiausių žaizdų. Štai JAV valstybės departamentas gruodžio mėnesį vykusiame demokratijų viršūnių susitikime atjungė Taivano atstovo pasisakymo vaizdą, kai Taivanas žemėlapyje buvo pavaizduotas kita spalva nei Kinija. Dar kartą paklausiu: kodėl valdantieji nesugeba panašiai prognozuoti?
Net jei Kinijos valdžios nemotyvuoja kliedesiai apie klasių kovas, demokratijos stoka šioje valstybėje vis vien yra blogis. Tačiau, reikėtų nepamiršti, kad komunistų partijos panaikinimas Kinijoje galimai reikštų visišką – partijos nežabojamą – Kinų nacionalistinio gaivalo išlaisvinimą. Šiai Pandoros skryniai atsivėrus, dabartinis Kinijos drakonas atrodytų kaip jaukus augintinis prieš daugiagalvę pabaisą, be skrupulų ginančią Kinų civilizacijos interesus pasaulyje. Kinijos nacionalizmui įsisiautėjus, teritoriniai ginčai Pietų Kinijos jūroje atrodytų kaip vaikų žaidimas. Pagaliau, Harvardo universiteto 2020 m. duomenimis[1], 95% žmonių Kinijoje teigia esą patenkinti Pekino valdžia, taigi, tikėtis, kad iš vakarų valstybių aidintys dorovės signalizavimai Kinijos atžvilgiu kažkaip paskatins demokratizaciją stabilumu bei kantrybe pasižyminčioje sistemoje, būtų mažų mažiausiai naivu.
Su kokiais dar vėjo malūnais kovoja Lietuvos „vertybinės” užsienio politikos architektai? Niekieno nekviesti jie pradėjo vaidinti nereikšmingą vaidmenį dviejų milžinų, JAV ir Kinijos, dramoje. Ši drama – natūrali konkurencinė kova tarp dviejų supervalstybių, kurios – kaip Atėnai ir Sparta Peloponeso karo metu – aiškinasi, kuri civilizacija bus pranašesnė.
Šią konkurencinę kovą geriausiai iliustruoja neseniai pasirašytas susitarimas tarp JAV, Australijos ir Jungtinės Karalystės pavadinimu „AUKUS“. Tai įvykis, kuris privertė politikos stebėtojus dar kartą susimąstyti, ar prieš mūsų akis pamažu nesiformuoja naujasis šaltasis karas. „AUKUS“ susitarimo esmė – JAV ir Jungtinės Karalystės susitarimas suremti pečius ir kartu pastatyti aštuonis povandeninius laivus, kuriais naudosis Australija palaikydama tvarką regione. Šie povandeniniai laivai yra įrankis, leisiantis JAV efektyviau įgyvendinti savo, kaip teigė JAV prezidentas Joe Bidenas, svarbiausią geopolitinę užduotį – suvaržyti Kinijos įtaką Indijos ir Ramiojo vandenynų regione. Suprask, toks Kinijos varžymas yra reikalingas tam, kad būtų pagaliau įrodyta, jog laisvajam Vakarų pasauliui yra lemta laimėti civilizacinę konkurenciją.
Ar galima buvo prognozuoti, kad Lietuvos politiką Taivano atžvilgiu Kinija supras kaip pažeminimą? Žinoma.
Problema su šia logika yra ta, jog Kinijos ekonominis augimas, net pasitelkus herakliškas JAV bei mūsų „vertybininkų“ pastangas, nebus suvaržytas. Kaip teigia Kinijos studijų profesorius King’s Londono universitete Kerry Brown, anksčiau ar vėliau turėsime priprasti prie realybės, kurioje – kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų – kapitalistinio pasaulio lyderis bus komunistinė Kinija. Tokios realybės iki ašarų bijantiems „vertybinės“ užsienio politikos atstovams lieka tik viena – praktikuoti „haštagų aktyvizmą“, t. y. pasitelkus skambius lozungus kenkti net patiems menkiausiems Lietuvos saitams su pagrindiniu pasaulio fabriku.
Kitaip tariant, Lietuvos užsienio politikos pagrindinė valiuta – „haštagų“ skaičius vanagiškai nusiteikusių laikraščių, tokių kaip Wall Street Journal, The Economist ir t.t. straipsniuose. Būtent dėl šios priežasties teigiu, jog Lietuvos vaidmuo JAV ir Kinijos dramoje yra nereikšmingas. Turint omeny, kad šios dramos fabulos Lietuva pakeisti iš pagrindų negali, lieka tik vienas būdas joje šmėžuoti – kelti kuo daugiau triukšmo. Gerai Valdas Adamkus pasakė: „Su pagarba Lietuvėlei, bet tai ne mūsų jėgoms”.
Prieš planuojant pasitelkti griežtesnę užsienio politikos strategiją Kinijos atžvilgiu iš karto turėjo būti padaryta tai, ką patys konservatoriai netgi buvo suplanavę savo rinkimų programoje: „Veikdami ES kursime vieningą Bendrijos požiūrį ir politiką santykiuose su Kinija”. Kitaip tariant, žingsniai, darantys įtaką prekybiniams santykiams su Kinija, turėjo būti nuolat derinami su ES. Kas įvyko dabar? Lietuva vienašališkai priiminėjo sprendimus, o Kinijai sureagavus Vilnius puolė skambinti pagalbos varpais. O dabar yra bandoma Lietuvai skirtas Kinijos ekonomines sankcijas padalyti visai ES. Tokia politika nedaro Lietuvai garbės.
Galime būti tikri – šaltasis karas egzistuoja, jei ne realybėje, tai bent jau Lietuvos „vertybininkų“ galvose. Šį faktą įrodo valdančiųjų praktikuojamas „haštagų aktyvizmas”, kurio esmė – nešti mesijišką, savimylos persmelktą žinutę, kad pasaulis yra pasidalinęs į gėrio ir blogio ašis. Globalizuotas pasaulis, deja, yra šiek tiek sudėtingesnis, taigi, ir Lietuvos užsienio politikos strategija privalo išlikti subtilesnė. Kitaip tariant, su Kinija galima ir bendradarbiauti, ir tuo pat metu ją kritikuoti. Tai yra pamatinė ES ir JAV santykių su Kinija strategija – bendradarbiauti prekybos, globalinio atšilimo, atominio nusiginklavimo srityse ir – tuo pat metu – griežtai kritikuoti šią šalį tada, kai, pavyzdžiui, yra aptariami žmogaus teisių pažeidimai Sindziange, Tibete ar Vidinėje Mongolijoje.
Lietuvos užsienio politika, deja, yra okupuota žmonių, kurie subtilumu nepasižymi – jie yra pasiruošę draskytis, griauti ir tik tada galvoti. Tą puikiai iliustruoja Mato Maldeikio žodžiai „Delfi“ laidoje „Iš Esmės“, kurioje buvo aptariamos Kinijos sankcijos Lietuvai. Čia jis atviru tekstu pasakė, kad jis, kaip Seimo narys, o ne Vyriausybės atstovas, atsakomybės už savo žodžius neneša. Galbūt, gerbiamieji valdantieji, pradėsite pagaliau nešti atsakomybę? To reikalauja nacionaliniai Lietuvos interesai.
[1] https://ash.harvard.edu/publications/understanding-ccp-resilience-surveying-chinese-public-opinion-through-time
Tadas Vinokur yra Politikos mokslų doktorantas Londono universitete „Goldsmiths“
