Baimė yra paveikiausia ir geidžiamiausia politinė valiuta: užtenka parodyti pirštu į atseit bloga linkinčius suokalbininkus, apkaltinti juos išdavikiškais kėslais, ir štai esi išgąsdintos minios gynėjas. Politiniai dividendai tokiam gynėjui augs keleriopai. O „geriausia“ – tai, kad baime grįstas santykis tarp politiko ir minios yra nepalaužiamas it plienas. Šio faustiško sandorio nepakerta nei logika, nei argumentai – niekas. Tą Lietuvos politikai supranta kuo puikiausiai, tad ir vėl išsirinko naują pinjatą, kurią minios apsupty galės uždaužyti. Šįsyk taikinyje – baltarusiai.
Baimės „buldozeris“ jau važiuoja per nusipelniusius Baltarusijos aktyvistus, tokius kaip Olga Karač. Savo vikšrais traiško bet kokias iliuzijas, jog Lukašenkos režimo nepripažįstantys žmonės galės gauti leidimus gyventi Lietuvoje, įsigyti turtą, kurti savo gyvenimą laisvoje šalyje. Ir kodėl? „Kelia grėsmę nacionaliniam saugumui“, – nusususį Migracijos departamento (MD) pareiškimą kartoja Laurynas Kasčiūnas. Situacija jau primena „stukačinimo“ sovietijoje laikus: gandai sklinda, kad žmogus kaltas, reiškia kaltas. Keliaus pas baltąsias meškas ir nieko čia nebepadarysi.
O kaip turėtume elgtis laisvoje šalyje? Pirmiausia, apie visas grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui turėtume kalbėti argumentų kalba. MD, teigdamas, jog O. Karač atvejo nekomentuos, pažeidžia pagrįstus pilietinės visuomenės lūkesčius žinoti, kokios priežastys lėmė prieglobsčio nesuteikimą. Įsivaizduokite, jeigu ir kitos valstybės saugumo institucijos imtų prisidenginėti paslapties šydu – riba tarp nacionalinio saugumo gynimo ir lukašenkiškų represijų būtų tiesiog ištrinta.
Dabar gi, įsiklausius į viešojoje erdvėje sklindančias isterijas, susidaro vaizdas, kad O. Karač yra baisi grėsmė Lietuvai, nes yra pacifistė. Pasižiūriu į žodyną, o ten pacifizmas aprašomas taip: judėjimas, smerkiantis bet kokius karus ar prievartą, pasyviomis priemonėmis remiantis taiką. Ar gerai supratau, O. Karač nenusipelnė prieglobsčio, nes remia taiką? Kas čia per absurdas? Visi mano pažįstami lietuviai iš visos širdies tikisi, kad karo košmaras Ukrainoje baigsis, trokšta taikos ir vardan jos visomis išgalėmis remia ukrainiečius. Ar šie žmonės – užkietėję pacifistai – taip pat kelia grėsmę nacionaliniam saugumui?
Kritikuojantys O. Karač pasaulėžiūrą sakys, kad ji nepalaiko ginklų tiekimo Ukrainai. Tikrai? Vos prieš kelias dienas ji dalyvavo spaudos konferencijoje su K. Kalinausko pulko atstovais. Priminsiu, kad šio pulko nariai šiandien kaunasi petys į petį su ukrainiečiais ir, be kita ko, siekia nuversti A. Lukašenkos režimą. Jeigu O. Karač iš tikrųjų priešintųsi ginklų tiekimui Ukrainai, K. Kalinausko pulkas nė iš tolo nenorėtų su ja asocijuotis.
Kai nežinai, kas lėmė MD sprendimą nesuteikti prieglobsčio O. Karač, lieka spėlioti, galbūt tikrai jų sukurptos priežastys yra tokios apgailėtinos. Galbūt tikrai MD savo sprendimą grindžia „Facebook“ komentarų skilties nuogirdomis? Juk, kaip parodė buvęs KT pirmininkas Dainius Žalimas savo „Facebook“ paskyroje, MD biurokratai negali pasigirti savo teisine kompetencija.
Štai MD neseniai savo oficialiame rašte pažeidė iš Kovo 11-osios Akto kylančią poziciją, kad Lietuva nebuvo teisėta Sovietų Sąjungos dalis. Įsiskaičius į paskelbtą MD tekstą, atrodo, kad Lietuva, Latvija ir Estija teisėtai priklausė Sovietų Sąjungai. Jeigu MD daro tokias dideles klaidas vertindama Lietuvos valstybingumo pamatus, kodėl turėtume tikėtis, jog nedarys jų vertindama atskirą žmogaus atvejį?
Kaip ten bebūtų, MD komunikacinis nenuovokumas – apsiribojant teiginiu, kad komentuoti O. Karač atvejo negali – tiesiog verčia iš koto. Juk tai yra nedovanotina ryšių su visuomene kliurka – MD komunikacijos strategai, jeigu ten tokių yra, turėtų dabar barstytis galvą pelenais. Ar MD susipras pagaliau, jog jie – ne darželinukų lygio kontora ir jų priimami sprendimai vienaip ar kitaip atsiliepia visai Lietuvos pilietinei visuomenei? Visuomenė turi teisę žinoti, ką valstybės institucijos daro su žinomais, svarbiais, intymius ryšius su įvairiomis pilietinėmis organizacijomis užmezgusiais, žmonėmis. Jeigu tokios informacija nėra, o jos kol kas nėra, galima pagrįstai MD kaltinti politiniu susidorojimu su Baltarusijos aktyvistais. Štai tokią dovaną mes šiandien siunčiame A. Lukašenkos propagandos mašinai!
Tačiau grįžkime prie bendro požiūrio į baltarusių grėsmę Lietuvai, kas ir kodėl suinteresuotas ją dramatizuoti? Viešojoje erdvėje girdisi, jog „Wagner“ banditų buvimas Baltarusijoje „stipriai pakeitė situaciją“, tad parlamentas turėtų vėl apsispręsti dėl griežtesnio baltarusių teisių suvaržymo. Ši logika man primena anekdotinį matematikos užduoties pavyzdį: jeigu Petriukas turi penkis obuolius, o jo kepurė dryžuota, per kiek laiko jis dviračiu nuvažiuos iki močiutės namų? Kitaip tariant, „Wagner“ banditų buvimas Baltarusijoje nesudaro prielaidos griežtinti ribojimus už laisvę kovojantiems baltarusiams. Argumentavimas priešingai yra, mažų mažiausiai, didelė loginė klaida.
Žodis „Wagner“ išties skamba grėsmingai ir politikai – dėl akivaizdžių dėmesio žiniasklaidoje dividendų – mėgsta šį žodį kartoti. Bauginanti retorika saldžiai rieda politikų liežuviu. Galop ir pačios „Wagner“ grupuotės artinimasis prie Lietuvos sienos yra pagrįsta karinė grėsmė. Vis dėlto, visos visuomenės grupės teisių ribojimai negali būti grindžiami kita, šių žmonių pasirinkimams įtakos nedarančia karine grėsme. Jeigu jau taikome tokią aukštą nacionalinio saugumo kartelę, tad reikėtų susirūpinti ir griežtesniu ukrainiečių pabėgėlių teisių apribojimu. Ar yra garantijų, kad – tarp beveik 80 tūkst. ukrainiečių, gyvenančių Lietuvoje – nėra nei vieno, turinčio prokremliškų, antivalstybinių pažiūrų? Nėra, tad reiktų ir ukrainiečiams sugriežtinti ribojimus. Štai tokioje kreivų veidrodžių karalystėje mes šiuo metu gyvename.
Norisi paklausti: kas kovojo ir kovos už demokratiją Baltarusijoje? Iš Lietuvos pakilęs ir Minske nusileidęs desantinis būrys? Ne, už demokratiją kovos patys baltarusiai, kuriems mūsų šalies palaikymas yra tiesiog neįkainojamas. Jau dabar baltarusiams yra ribojama galimybė gauti Lietuvos vizą, elektroninio rezidento statusą. Tačiau to, suprask, nepakanka – norime baltarusius tiesiog išvyti iš savo šalies. Pagalvokite, ką tai reikš žmonėms, kurie jau pradėjo naują gyvenimą Lietuvoje, jau atsivežė savo šeimas, jau sukūrė verslą, jau įsigijo būstą. Baime manipuliuojančių politikų dėka jie ir vėl bus išmesti nuogi į dilgeles. Vėlgi, atrodo, kad darome būtent tai, ko trokšta A. Lukašenkos režimas – marginalizuojame baltarusius in corpore, paversdami juos atpirkimo ožiais.
Politologas Maksimas Milta teisingai pastebėjo, kad staigus ir karštligiškas Lietuvos susirūpinimas atseit baltarusių keliama nacionaline grėsme yra tiesiog nelogiškas, mat pati Lietuva jau 25 metus remia Baltarusijos pilietinės visuomenės bei žmogaus teisių organizacijas, universitetus tremtyje ir pan. Viskas buvo daroma vardan demokratizacijos Baltarusijoje skatinimo. O štai dabar, jeigu tikėsime L. Kasčiūno kliedesiais, baltarusiai susitepė, virto penktąja kolona. Visas mūsų šalies įdirbis nuėjo šuniui ant uodegos? O galbūt tiesiog vėl paslydome dešiniųjų propagandistų pilamo mėšlo baloje? Mano supratimu, labiau tikėtinas antras variantas.
Baltarusių ištikimybė demokratijai yra unikali: šie žmonės masiškai ėjo į gatves, protestuodami prieš A. Lukašenkos režimą. Omonininkai juos daužė bananais, kankino ir kalino. Jie subūrė K. Kalinausko, Vyčio ir kitus pulkus, kurie dabar kovoja už Ukrainos pergalę. Mažiausia, ką galime padaryti, tai netapti apatiškais, L. Kasčiūno prasidėjusios rinkiminės kampanijos, dalyviais. Būtent neapykanta kitataučiams, o ne baltarusiai, šiandien kelia didžiausią grėsmę mūsų šalies nacionaliniam saugumui. Lieka tikėtis, kad Lietuvos politikai kada nors suvoks, koks destruktyvus ir pavojingas yra baimės koziris.
