Vilnius išsiskiria iš kitų Europos miestų ne tik savo žalumu, atvirumu, kultūros prisotintomis erdvėmis, bet taip pat ir nežabota būsto rinka. Štai, norintiems išsinuomoti vieno kambario butą, tenka pakloti apie 600 eurų. Pridėkite dar komunalinius mokesčius ir gausite sumą, prilygstančią minimaliai algai. Laukinė Vilniaus būsto rinka – vienas iš skaudžiausių sostinės pūlinių, o joje vykstantys procesai tiesiog šokiruoja. Tačiau yra, kaip yra: būsto kainos stratosferoje, diduma nuomos sutarčių – šešėlyje, nekilnojamojo turto (NT) objektai statomi ne žmonių apgyvendinimui, o investicinių portfelių išplėtimui, o savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ muša „dinderį“ – geba tik lopyti šią krizę kompensacijomis.
Nejučia pagalvoji: būtų legendinis krivis Lizdeika žinojęs, kokie dyvai dėsis Vilniaus NT rinkoje po 500 metų, veikiausiai būtų apie Gedimino sapną pratylėjęs, mat šiandien žinia apie Vilnių sklinda išties plačiai, tačiau tai – žinia apie miestą, kuriame gyventi tampa nebeįmanoma. Ypač – jaunoms šeimoms, jauniems profesionalams bei studentams, kuriems tokia nuomos rinka yra skurdo nuosprendis. Atėjo laikas pripažinti, kad tai – baisi socialinė krizė, kurią galime išspręsti tik pradėję municipalinio būsto revoliuciją, t. y. grąžinę miesto valdžią į būsto sritį.
Pasižiūrėjus į kitų Europos miestų gerąsias praktikas, tenka susimąstyti, kodėl tokia didelė dalis vilniečių yra normalizavę išvešėjusį „džiunglių kapitalizmą“ būsto rinkoje. Kodėl švedai, čekai, prancūzai, danai, olandai, belgai, vokiečiai – veik visa išsivysčiusi Europa – gali užtikrinti kokybiško būsto prieinamumą visiems gyventojams, o Lietuva negali? Ar tai įrodymas, kad lietuviai labiau džiaugiasi kito nelaime nei bendruomenės, kurioje gyvena, sėkme? Ne. Mano nuomone, tai yra įrodymas, kad viešojoje erdvėje per mažai diskutuojama apie racionalias alternatyvas skandalingai situacijai, kuomet stogas virš galvos yra traktuojamas tik kaip prekė laisvoje rinkoje. Nesant diskusijų apie ekonominės klasės viešąjį būstą, kai didelė žmonių dalis vis dar painioja socialinį būstą su municipaliniu, bet kokia alternatyva dabartinei situacijai skamba kaip radikali idėja – vos ne vartų į pragarą atvėrimas. Todėl mano tikslas – įrodyti, kad būtent šiandieninė situacija Vilniaus būsto rinkoje yra radikali ir skandalinga. Tad pradėkime nuo problemos diagnozės: kas sukėlė šį nežabotos NT rinkos pūlinį Vilniuje?
Kodėl švedai, čekai, prancūzai, danai, olandai, belgai, vokiečiai – veik visa išsivysčiusi Europa – gali užtikrinti kokybiško būsto prieinamumą visiems gyventojams, o Lietuva negali?
Trumpai tariant, Vilnius kenčia nuo visiško savivaldybės nedalyvavimo būsto rinkos formavime. Kadangi Vilniaus savivaldybė nėra reikšminga NT rinkos dalininkė, viršų ima laissez-faire rinka, kurioje nežabotas pelno auginimas tampa vienintele NT vystymo motyvacija. Visiems aiktelėjusiems dėl žodžio „pelnas“ vartojimo neigiamame kontekste primenu, kad būstas taip pat atlieka ir socialinę, žmonių integracijos bei jų gyvenimo kokybės gerinimo funkciją. Jeigu norime, kad žmonės Vilniuje kurtų savo šeimas, kurtų darbo vietas, turime sudaryti sąlygas jiems čia gyventi. Nepamirškime, kad net 80 proc. gyventojų, pradedančių savo darbo kelią, nuosavo būsto negali sau leisti dėl itin mažų pajamų, todėl jiems padėti – būtina. Taigi, tiek statomo būsto atsiperkamumas, tiek gyventojų teisė turėti kokybišką būstą turėtų lemti bendrą Vilniaus NT rinkos strategiją – abi šios dalys yra lygiai tiek pat svarbios. Deja, šiandien Vilniuje mes susiduriame su situacija, kuomet savivaldybės kontrolėje esantys socialiniai ir pseudomunicipaliniai būstai rinkoje tiesiog nedalyvauja, todėl visi vilniečiai yra priversti lošti būsto rinkoje pagal laukinio kapitalizmo taisykles.
Klausiate, kaip taip atsitiko? Atsakysime: Vilnius turi dvinarę (socialinio bei pseudomunicipalinio) savivaldybės būsto sistemą, kurioje nėra nieko panašaus į viešąjį municipalinį – plačiai visuomenės daliai prieinamą – būstą. Viena vertus, Vilniuje yra socialiniai būstai, kurie viešojoje erdvėje yra asocijuojami su skurdu, priklausomybėmis, triukšmu ir kitomis socialinėmis bėdomis. Šie būstai nedalyvauja NT rinkoje dėl griežto arbitražo – į juos gali pretenduoti tik tie, kurių pajamos yra žemesnės nei savivaldybės numatytos lubos. Kita vertus, Vilniaus miesto savivaldybė taip pat kontroliuoja ir pseudomunicipalinius būstus. Tai – sovietų laikus menantys tarnybiniai butai, kurie po nepriklausomybės atgavimo buvo perduoti savivaldybei, o tada tapo pseudomunicipaliniais būstais. Kodėl pseudo? Todėl, kad šie būstai taip pat nedalyvauja bendroje Vilniaus NT rinkoje: nors ir neprivatizuoti, šie objektai yra nuomojami žmonėms, pasirašiusiems ilgalaikes sutartis ir pragyvenusiems ten reikšmingą savo gyvenimo dalį. Jų rinkoje paprasčiausiai nėra.
Todėl nežaboto būsto rinkos pūlinio Vilniuje priežastis yra paprasta: savivaldybė nedalyvauja rinkoje, tad viršų ima „džiunglių kapitalizmo“ įstatymas. Būtent ši situacija ir daro gėdą Vilniui: jauni profesionalai, jaunos šeimos, studentai, neįgalieji, kitos socialiai pažeidžiamos grupės neišgali nusipirkti naujo būsto ir, tarsi to būtų negana, negali pasinaudoti būstu, kuriuo savivaldybė jau dabar disponuoja. Taigi, šie žmonės yra priversti nuomotis už žvėriškas kainas atviroje rinkoje, gyventi nuolatinėje neapibrėžtumo būsenoje ir, geriausiu atveju, tikėtis varganos, stichiškai dalijamos kompensacijos iš „Vilniaus miesto būstas“.
Todėl nežaboto būsto rinkos pūlinio Vilniuje priežastis yra paprasta: savivaldybė nedalyvauja rinkoje, tad viršų ima „džiunglių kapitalizmo“ įstatymas.
Kai kam ši „laukinių Vakarų“ situacija Vilniuje gali atrodyti neišsprendžiama, tačiau, kaip rodo daugelio Europos didmiesčių praktika, sprendimas yra ir jis stebėtinai paprastas: savivaldybė turi pradėti vystyti ekonominės klasės būsto projektus (angl. affordable housing). Kitaip tariant, savivaldybė turėtų investuoti savo, o taip pat – valstybės lėšas ir statyti tvarkingus, prižiūrėtus namus, kuriuos galėtų nuomotis įvairios visuomenės grupės už prieinamą kainą. Kadangi toks būstas nebūtų dalijamas „už dyką“, surinkti pinigai už nuomą grįžtų į municipalinio būsto fondą, iš kurio vėliau būtų apmokėta už šio būsto priežiūrą bei naujų objektų statybą. Svarbiausia, pradėdama vystyti plataus masto municipalinio būsto projektus savivaldybė taptų reikšminga NT rinkos Vilniuje dalininke ir taip galėtų „paspausti“ būsto rinkos kainas visame mieste. Vienoje, Paryžiuje, Stokholme, Kopenhagoje – miestuose, kuriuose yra tūkstančiai municipalinio būsto vienetų – stebime būtent tokius procesus: miesto valdžia užtikrina, kad būsto kainos mieste nekiltų nepagrįstai sparčiai. Norint tai pasiekti Vilniuje, užtektų pasirūpinti, kad vystomų būsto objektų nuomos kaina būtų ekonomiškai rentabili t. y. nuomos kainos užtektų išlaikyti butus ir juos ilgainiui atkurti.
Didelė municipalinio būsto pasiūla taip pat išspręstų ir savivaldybės būsto apyvartumo problemą: gyventojai, norėdami gauti ekonominės klasės būstą, nebūtų verčiami atitikti ypač žemų gyvenimo standartų. Šiuo metu visi, kurie tikisi gauti savivaldybės būstą arba jį išsaugoti savo rankose, yra priversti įrodinėti, jog jų pajamos nesiekia savivaldybės numatytų lubų. Taip prasideda tragikomedija: žmonės pasitelkia įvairiausius triukus, kad paslėptų savo uždarbį, savo turtą. Taigi, kenčia ir savivaldybės būstų apyvartumas, t. y., žmonės laikosi įsikibę šių būstų, nes žino, kad juos praradus teks stoti į eilę dešimtims metų. Didelė municipalinių būstų pasiūla bei gyvas jų apyvartumas leistų pagaliau susieti – šiuo metu veikiančias visiškai atskirai – privačią ir municipalinio būsto rinkas į vieną, kurioje savivaldybė nebebūtų tik neįgali stebėtoja, o taptų reikšminga dalininke, būsto rinkos formuotoja.
Municipalinio būsto revoliucija Vilniuje padėtų įtvirtinti ir aukštesnius nuomininkų interesų gynimo standartus. Kadangi šiandien Vilniuje nėra jokios alternatyvos privačiai būsto rinkai, mieste vyrauja chaosas – nuomininkai yra priversti nuomotis šešėlyje, o tada keliaklupsčiauti prieš nuomotojus. Nuomininkas Vilniuje yra nuomotojų kaprizų auka: nuomos sutartys šešėlyje, jose nėra nė kruopelės stabilumo, tad ir visi teisinių neaiškumų kaštai yra permetami būtent nuomininkui. Nuomotojas užsimanė – pakels kainą, nuomotojui bloga nuotaika – išvarys lauk, blogas oras – nuomotojas pasiims depozitą prisidengdamas „žalos rizikos mažinimu“. Jeigu norime, kad Vilnius – kaip ir kiti Europos Sąjungos miestai – turėtų stiprias nuomininkų draugijas, turėtume pradėti nuo alternatyvos šiai išprotėjusiai būsto rinkai sukūrimo. Skandalinga, kad Vilniuje vis dar gyvename laukiniuose 90-uosiuose, tačiau šią situaciją išties galime pakeisti, užtektų savivaldybei kažką daryti, o ne „dinderį“ mušinėti.
