Vilniaus rinkėjų apklausos beda pirštu į liūdną realybę: klastingiems makleriams politikoje vietos visada bus. Vartoju žodį „klastingas“ neatsitiktinai: šis terminas puikiai apibūdina Artūro Zuoko vykdomą politiką, kurios visa esmė – pigūs (bet vilniečiams milijonus kainavę) triukai, skirti pripratinti žmones prie gyvenimo galimai neskaidrioje sistemoje.
Nuosavos sostinės avialinijos, nuosavas sostinės taksi, Neries gondolos, oranžiniai dviračiai, Gugenheimas – tai ne tik tušti triukai švaistantys miesto biudžetą, tai – dūmų uždanga, padedanti nuslėpti tamsiąją zuokiškos politikos pusę. Kalbu apie politiką, kurią galimai valdo nešvarūs pinigai, užkulisiniai susitarimai, o ne miesto žmonės.
Vyresniems Vilniaus gyventojams tokia A. Zuoko politika nėra naujiena. Vis dėlto, stebėtinai mažai žmonių prisimena visus šio mero darbelius, sutepusius Vilniaus vardą ir reikšmingai pabloginusius vilniečių gyvenimą. Todėl, naiviai tikėdamasis, jog politikoje klastuoliams – ne vieta, šiuo tekstu tikiuosi priminti, kokia realpolitik iš tiesų slėpėsi po A. Zuoko viešųjų ryšių spektakliu.
Pradėkime nuo vienos aktualiausių problemų, su kuria teko susidurti kiekvienam vilniečiui – išskirtinai aukštomis šildymo kainomis. Taip, už tai, kad Vilniuje gyvenantys pensininkai vargo, metų metus bandydami šiaip ne taip sukrapštyti pinigų už šildymą, galime padėkoti A. Zuokui, nusprendusiam privatizuoti Vilniaus šilumos ūkį ir penkiolikai metų atiduoti jį Prancūzijos koncernui „Veolia“.
Pradėkime nuo vienos aktualiausių problemų, su kuria teko susidurti kiekvienam vilniečiui – išskirtinai aukštomis šildymo kainomis.
Nors 2001 m. buvo žadėta, kad sutartis su „Veolia“ užtikrins savalaikį šilumos ūkio atnaujinimą, šilumos mazgų, vamzdynų, katilinių modernizavimą, net mažesnes kainas, A. Zuoko „planelis“, deja, neišdegė. Įveiklinęs korupcinę užsienio kapitalo mašiną, A. Zuokas pasiekė tai, ko ir buvo galima tikėtis: per penkioliką nuomos metų jokie pažadai nebuvo įvykdyti, šilumos ūkis nebuvo atnaujintas pagal įsipareigojimus, o vilniečiai buvo priversti už šį triuką dar ir susimokėti.
Tikrai taip, Vilniaus savivaldybei, galų gale, apskundus „Veolia“ veiksmus Stokholmo arbitraže, vienas iš pagrindinių kaltinimų buvo manipuliavimas šildymo tarifais, dėl ko Vilniaus vartotojai 2011-2016 metais permokėjo apie 31,8 mln. eurų. Taip pat kaltinimuose minimi: įsipareigojimų investuoti nevykdymas; brangių žaliavų, paslaugų ir įrangos pirkimas iš susijusių įmonių; įsipareigojimų modernizuoti 3-iąją Vilniaus termofikacinę elektrinę nevykdymas; neteisėtas subsidijų iš apyvartinių taršos leidimų pardavimo gautų pajamų pasisavinimas.
Negana to, „Veolia“ kaltinama ir tuo, kad siekdama išsinuomoti Vilniaus šilumos ūkį, ši atliko neteisėtus mokėjimus šalies pareigūnams. Kitaip tariant, sutartys nuo pat pradžių buvo nešvarios, – galimai įgytos korupciniais veiksmais. Kaltinimai A. Zuokui, kad šis galimai buvo paėmęs 724 tūkstančių eurų kyšį iš „Veolia“, netyla ir dabar. Kodėl netyla? Nes korupcija – vienintelis būdas paaiškinti A. Zuoko sprendimą leisti Prancūzijos koncernui pelnytis iš visuomeninio turto.
Iš viso Vilniaus savivaldybė bei Vilniaus šilumos tinklai siekia prisiteisti iš „Veolia“ daugiau nei pusę milijardo eurų. Tai – pusė milijardo, kurį vilniečiai, o labiausiai – pažeidžiamos, nepasiturinčios žmonių grupės, prarado galimai neskaidrios A. Zuoko politikos dėka. Kyla klausimas: kaip čia atsitiko, kad apie tai viešojoje erdvėje beveik nekalbama? Politologų vertinimas, esą dalis Lietuvos žmonių pasižymi itin trumpa atmintimi, atrodo kaip niekada taiklus.
Iš viso Vilniaus savivaldybė bei Vilniaus šilumos tinklai siekia prisiteisti iš „Veolia“ daugiau nei pusę milijardo eurų.
Kitas A. Zuoko darbelis, apie kurį viešojoje erdvėje girdime šiek tiek dažniau – „Rubikono“ skandalas, kuris, vėlgi, atskleidžia galimai nešvarius šio politiko polinkius. Kai 2004 m. prokuratūra atkreipė dėmesį į „Rubicon group“ įmonių juodąją buhalteriją, iškart tapo aišku – A. Zuokas prisiviręs košės su kaupu.
Buvo įtariama, kad „Rubicon group“ už įmonei naudingus Vilniaus miesto savivaldybės sprendimus 2001-2003 m. mokėjo Abonentu vadinamam asmeniui. Kalbant konkrečiai, į teisėsaugos rankas patekusiose laikmenose buvo rasti įrašai apie tai, kad „Abonentui“ – galimai A. Zuokui – per kelis metus buvo sumokėti daugiau nei du milijonai litų, JAV dolerių ar eurų už palankius sprendimus vienai įmonei.
Vėliau Seimo laikinoji tyrimo komisija 2005 m. paskelbė, kad koncerno „Rubicon“ juodojoje buhalterijoje bei telefoniniuose pokalbiuose minimas Abonentas ir yra A. Zuokas. Pajutęs, kad stipriai prisidirbo, A. Zuokas buvo nusprendęs net pasipustyti padus – nuo STT kratų slėpėsi Lenkijoje.
Nors teisėsauga nesugebėjo įrodyti, kad Abonentas iš tiesų yra A. Zuokas, viena yra aišku – „Rubicon group“, dėl A. Zuoko palankių sprendimų, sugebėjo savo čiuptuvais apraizgyti visą Vilniaus savivaldybę. Užtenka prisiminti tokius „Rubicon group“ įmonių statinius, kaip „Siemens“ arena ar Vandens pramogų parkas, kuriuos Vilniaus savivaldybė nuolat traukė už ausų – vilniečių pinigus pumpavo į nuostolingus verslus ir jų vadovų kišenes.
Tuo, savaime suprantama, „Rubicon group“ romanas su Vilniumi nesibaigė: statybos Ozo parke, šilumos ūkio kontrolė per „City Service“ įmonę, įtaka daugiabučių namų priežiūros srityje, atliekų išvežime – galimai nešvarūs „Rubikon group“ pirštai ilgainiui apraizgė visą Vilnių. Už tai, vėlgi, galime dėkoti A. Zuokui.
Pajutęs, kad stipriai prisidirbo, A. Zuokas buvo nusprendęs net pasipustyti padus – nuo STT kratų slėpėsi Lenkijoje.
Dar vienas A. Zuoko darbelis, kurį teisėsauga šiaip ne taip sugebėjo įrodyti – kyšininkavimas tarybos nariui V. Drėmai, siekiant sulaukti paramos sostinės mero rinkimuose. Čia, vėlgi, buvo įsimaišę „Rubicon group“ vadovai, kurie nujautė, jog A. Zuoko pergalė mero rinkimuose ilgainiui neš didelę naudą jų koncernui.
Deja, „Rubicon group“ valdybos pirmininkas A. Janukonis, įmonės atstovas D. Leščinskas ir A. Zuokas šiek tiek persistengė darydami spaudimą A. Drėmai. Kadangi sukčių vaizduotė yra neribota, šie nusprendė A. Drėmą pagrobti, kad oponentai negalėtų jo pervilioti. Taigi, A. Drėma birželio 10 dieną buvo išvežtas į sodybą Molėtų rajone, kur jam buvo duotas 45 tūkst. litų (13 tūkst. eurų) kyšis. 2008 m. teismas A. Zuoką pripažino kaltu bandžius papirkti V. Drėmą, jam buvo skirta 13 tūkst. litų (apie 3,8 tūkst. eurų) bauda. Kaip į visą tai reagavo A. Zuokas? Jo nuomone tai buvo teistumas „už gerus darbus“.
Kitaip tariant, užkietėjusiam klastuoliui yra neįmanoma įrodyti, jog jo veikla yra neteisėta, korupcinė. Tokiems žmonėms jų „darbeliai“ yra svarbiau už viską, jiems negalioja jokie politinės etikos standartai. Tokių žmonių pasaulėžiūroje visi yra korumpuoti, o jie – patys švariausi.
Pabaigai norėčiau prisiminti dar vieną A. Zuoko aferą, kuri parodo ne tik šio politiko makiaveliškumą, bet ir apgailėtiną tuštybę. Kalbu apie nuosavų sostinės avialinijų projektą „Air Lituanica“, kuris savivaldybei atnešė tik nuostolius. Kaip ir nuosavas sostinės taksi, Neries gondolos, oranžiniai dviračiai ar Gugenheimas, „Air Lituanica“ nuo pat pradžių buvo tik dar vienas viešųjų ryšių triukas, skirtas ne vilniečių gerovei, o A. Zuoko asmeninei reklamai.
Tokiems žmonėms jų „darbeliai“ yra svarbiau už viską, jiems negalioja jokie politinės etikos standartai.
Keisčiausia tai, kad didelė dalis vilniečių taip ir nesuprato, kur čia šuo pakastas – jiems rūpėjo tik tai, kad sostinė turės savo avialinijas, o ne kas už jas mokės ir kokią naudą ji atneš gyventojams. Nuo jos veiklos pradžios „Air Lituanica“ nuostoliai viršijo 30 mln. litų. Pagalvokite, kiek už šiuos pinigus miestas būtų galėjęs nusipirkti naujų autobusų ar pastatyti vaikų darželių?
Maža to, avialinijų skolos tiesiogiai prisidėjo prie Vilniaus miesto komunalininkų finansinės būklės blogėjimo. „Grinda“, „Vilniaus šilumos tinklai“ ir kitos bendrovės buvo priverstos įsigyti „Air Lituanica“ akcijų ar kitaip finansiškai paremti ant bankroto slenksčio stovinčią bendrovę. Už visą šią betvarkę vilniečiai gali padėkoti A. Zuoko savimylai ir jo norui pigiais triukais kurti sau naudą.
Mano minėti A. Zuoko darbeliai rodo, jog tai žmogus, kuris sugeba tik viena – užsiimti tuščiais triukais, po kuriais slepiasi šimtamilijoniniai nuostoliai miestui, o kartais net – galima korupcija. Todėl etiketę „vagia, bet daro“ reikia suprasti taip pat, kaip posakį „muša, bet myli“. A. Zuokas taip myli Vilnių, jo gyventojus, kad yra pasiruošęs juos apkrauti savo meilės įrodymais, už kuriuos mes visi, galų gale, turėsime susimokėti. Todėl belieka tikėtis, jog vilniečių atmintis nėra tokia trumpa, kaip teigia politologai, ir klastuoliui nebus leista dar kartą „pamylėti“ Vilnių savo darbeliais.
