Tomas Bičiūnas – naujasis socialdemokratų frakcijos narys, savo pergale nustebinęs, jei ne pats save, tai dalį kėdainiečių, savo oponentus ir partijos narius. Tomas sakosi esąs paprastas žmogelis, bet akivaizdu, kad yra nepaprastai geras ir mylimas mokytojas, žmogus, kuris nuoširdžiai rūpinasi savo šeima, bet yra neabejingas kitų rūpesčiams, nesusitaiko su neteisybe, saugoja gamtą ir mėgaujasi jos teikiamais malonumais. Tomas nebijo turėti ir išsakyti savo nuomonės, nebijo priimti ne visada populiarius sprendimus, ieško ne būtinai tradicinių sprendimo būdų. Savo šiltnamyje ne tik išklojo taką trinkelėmis, tačiau pastatė jame ir elektrinį radiatorių, kad tik pomidorai nenušaltų.
Kaip save pristatytumėte? Kas Jūs? Ką veikiate? Ką mėgstate?
Savo gyvenime pirmiausiai esu tėtis dviejų mergaičių, vyras, sūnus, draugas, paprastas žmogus. Esu gamtos mylėtojas, žvejys.
Kėdainių rajone žmonėms esu mokytojas, geografas. Politikoje esu pakankamai naujas, bet jau buvau išrinktas savivaldybės tarybos nariu.
Kaip tapti Seimo nariu? Ar nustebinote pats save?
Mūsų rajone renkamas „BRAVO mokytojas“, o nuo 2012 metų aš visada būnu juo išrenkamas. Man atrodo žmonėms jau net nebeįdomu. Manęs taip pat klausinėdavo, ką reikia daryti, kad taptum „BRAVO mokytoju“, o dabar klausiate, ką reikia daryti, kad taptum Seimo nariu.
Nieko nereikia daryti tyčia. Tiesiog reikia būti tuo, kuo iš tikrųjų esi. Gerbti kitą žmogų, gyventi pagal žmogiškąsias vertybes – pagarba, meilė, sąžiningas darbas. Ir tiesiog nelieki nepastebėtas. Jau 20 metų dirbu mokykloje, išleidau jau 20 kartų į gyvenimą. Kelio nenutiesiau, tilto nepastačiau, bet prisidedu prie žmonių gyvenimo statymo jau 20 metų.
Toje terpėje mane žmonės ir pažįsta. O kai aš jų paprašiau palaikymo Seimo rinkimuose, jie neatsisakė. Net laikraštyje buvo rašoma, kad Tomas Bičiūnas nieko nežada, bet jeigu bus galimybė – padarys. Taip pat ir dirbant taryboje, jei žmogus man išsako problemą, aš neatidėliotinai kažkur kreipiuosi, pasisakau per posėdį ir jeigu yra galimybė, padarau. Viskas paprasta – žmonės pasitiki.
Kodėl pasirinkote eiti į politiką? Kokie pagrindiniai siekiai? Kokie prioritetiniai darbai?
Žmonės man kartais sako: nueisi į politiką, sugadins žmogų. Bet aš save pažįstu, nepradėsiu meluoti, slaptai derinti kažkieno interesų, netapsiu korumpuotu, galiu garantuoti, kad sąžinės neprarasiu. O sprendimai niekada nepatiks visiems. Tokia ta demokratija – 50 % + 1 “už“ ir 50 % minus 1 – nelaimingi.
Bet aš dar studijų metais norėjau papildomos veiklos, buvau Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos narys. Vėliau man pasiūlė stoti į partiją. Nebuvau labai aktyvus, mero rinkimų nelaimėjau, tačiau į savivaldybės tarybą žmonės nešte nunešė.
Matyt komanda mato mane kaip lyderį, kaip turintį tinkamas savybes, todėl delegavo mane tapti kandidatu į Seimą. O aš esu komandos žmogus, jeigu manimi pasitiki, kelia, tai aš neatsisakau galimybių dar stipriau prisidėti prie žmonių gerovės.
Visada nebuvau abejingas. Kalbant apie švietimo problemas – visada pasisakydavau spaudai, dalyvavau aktyviai streikuose, visada turiu planų ir sprendimų pasiūlymų.
Plačiąja prasme mano „arkliukas“ yra švietimas ir kultūra, galbūt jaunimo reikalai. Čia save matau ir norėčiau tobulėti pats ir tobulinti sistemą. Bet kol išlipi mėnulyje, dar reikia nuveikti labai daug kitų dalykų iki tol. Iš praktikos matau, kad esu stipriausias ten, kas liečia bendrąjį ugdymą mokyklose. Manau, kad labai svarbu bendradarbiauti su ekspertais, dirbti darbo grupėse, kad galėtum priimti teisingiausius ir geriausius sprendimus.
Dirbdamas taryboje supratau, kad galima spręsti ir daugybę kitų klausimų, iš kitų sričių, kurių asmeniškai nekuruoji. Yra problema, matai galimybę ją spręsti ir sprendi.
Kodėl socialdemokratai? Kas Jums svarbiausia gyvenime kaip Lietuvos gyventojui? Kas Jums svarbiausia kaip žmogui?
Sakytum, visos politinės partijos orientuotos į žmonių gerovę. Tačiau socialdemokratai man visada yra arčiau kiekvieno žmogaus. Už tai, kad visi turi turėti vienodas galimybes, nepriklausomai nuo to, kur gimei ar koks gimei.
Visi mes norime gyventi geriau. Kai daugiau tiesos šalyje, kai žmonės gerbia vienas kitą, kai jaučiamės laisvi, nevaržomi, turime galimybę išsakyti savo nuomonę, už ją niekas mūsų neengia, kai gali puoselėti tradicijas, tada mes gyvename gerai. Pirmiausia – pasitarkime, draugaukime, gražiai gyvenkime, o visi materialūs dalykai tvarkingai dėliojasi po to. Šypsena ateina iš gerovės. Jeigu aš būsiu alkanas ir sušalęs, tai kaip galiu šypsotis, kaip galiu būti laimingas, jeigu kenčiu nepriteklių, jeigu man skauda nugarą ir negaliu gauti medicininės pagalbos.
Tikrai dar yra daug neteisybės ir spragų sistemoje. Kaip žmogus, sąžiningai dirbęs visą gyvenimą, dirbęs ir du darbus, būdamas patriotas ir likęs savo šalyje, stengeisi, o dabar iš pensijos ne visada gali leisti sau nusipirkti maisto ar vaistų, esi nevertinamas, nesijauti saugiai. Kiekvienas darbas turi būti tinkamai įvertintas. Aš noriu būti mokytoju ir iš to oriai gyventi, tačiau kartais žmonės renkasi prekybą ar kokią kitą geriau apmokamą darbą. Taip neturėtų būti.
Koks žmogus Jums yra autoritetas/siekiamybė?
Sunku atsakyti į šitą klausimą, neturiu kažkokios vienos personos, tačiau galėčiau sulipdyti norimų savybių krepšelį. Tarkim, Aleksandras Makedonietis, kuris į visus žygius jodavo pats pirmas. Ne jo karingumas, o jo vadovavimas ir lyderystė būnant kartu su žmonėmis visuose mūšiuose, nepaisant jo statuso.
Kita persona – Mongolijos imperatorius Čingis Chanas. Iš jo norėčiau strateginio mąstymo. Gal kiek žiaurokas, bet visuomet teisingas. Sugebėjo suvienyti tautą.
Taip pat galima didžiuotis lietuviais: Jablonskiu, Čiurlioniu, Basanavičiumi ir taip toliau – iš kiekvieno galima būtų kažką pasiimti.
Kokios ateities palinkėtumėte visiems?
Žmonės dažnai sako, kad vaikai yra mūsų ateitis, o mes, mokytojai, perfrazuojame ir sakome, kad vaikai yra mūsų dabartis. Todėl, linkėdamas kažkokios geresnės ateities, aš siūlyčiau pasižiūrėti į dabartį. Ateitį reikia piešti matant tai, kas yra dabar.
Reikia nebijot galvoti nestandartiškai. Nauja, neįprasta mintis nebūtinai yra bloga. Kol verdi savo sultyse ir elgiesi kaip sraigtelis mechanizme, nes taip visi ir tikisi, negali sukurti nieko naujo.
Taigi, galvokime ir mąstykime ne standartais, nebijokime iškelti, galbūt dabar visiškai keistai skambančių, idėjų, kurios po kelerių metų ar net rytoj gali tapti varikliu, stumiančiu mūsų tautą į priekį.
