Seimo narys, kolega iš liberalų frakcijos, užregistravo LR Labdaros ir paramos įstatymo pakeitimus, kuriais siekiama atimti teisę iš mokyklų, darželių ir kitų biudžetinių įstaigų gauti 1,2% nuo sumokėtų gyventojų pajamų mokesčio.
Tokios pataisos, anot liberalo Andriaus Bagdono, atsirado siekiant stiprinti didelę pridėtinę vertę „valstybės socialinėje ekonomikoje“ sukuriantį pilietinį sektorių. Taip pat, kolega Seimo narys apeliuoja į „neramius laikus“ mūsų valstybei ir mano, kad būtent dabar tinkamiausias metas skatinti pilietines nevyriausybines organizacijas.
Labai abejotinai skamba argumentai dėl didelio NVO indėlio į socialinę valstybės ekonomiką ar tuos pačius, staiga atėjusius „neramius laikus“, kurie, beje, niekada ramūs Lietuvai geopolitiniame kontekste ir nebuvo.
Buvo galima labiau pasistengti ieškant tinkamų argumentų, kodėl daugiau lėšų reikia nevyriausybiniam sektoriui, tačiau to pakako, kad Seimo nariai pritartų įstatymo pataisų pateikimui. Tai reiškia, kad įstatymas, tikėtina, toliau skinsis kelią iki pat jo priėmimo.
Užbėgant įvykiams už akių, reikia pastebėti, kad Seimo narys, užregistravęs įstatymo pataisas – valdančiosios daugumos atstovas, o tai reiškia, kad šie pakeitimai, atimsiantys iš ugdymo įstaigų didelę dalį žmonių paramos – realūs.
Tikiu, kad nėra nei vieno Seimo nario, kuris nepritartų didesniam nevyriausybinio sektoriaus finansavimui. Darbas, kurį atlieka šalyje veikiančios NVO prisideda ne tik prie pilietiškumo ugdymo, jos skatina savanorystę, bendruomeniškumą, užimtumą, teikia socialines paslaugas ir t. t. Tačiau, būdas, kai vienam sektoriui papildomų lėšų ieškoma atimant iš kito, beje, ne ką mažiau reikšmingo, glumina.
Žmonės kasmet deklaruodami pajamas ir pasirinkdami kam skirti 1,2% nuo savo sumokėtų mokesčių, įdėmiai įvertina visas opcijas ir laisva valia apsisprendžia, kam šią paramą skirti. Šioje paramos mėsmalėje konkuruoja ne tik ugdymo įstaigos, pilietiškumą ugdančios organizacijos, gyvūnų prieglaudos, bet ir daugelis kitų, labai plataus profilio organizacijų.
Nubraukdami galimybę gyventojams skirti 1,2% gyventojų pajamų dalį, nubrauksime ir papildomas galimybes mokykloms įsigyti ugdymui reikalingų papildomų priemonių, knygų, nuvažiuoti į ekskursijas ar kitaip prisidėti prie papildomo ugdymo.
Kad būtų objektyvu, reikia pabrėžti, kad didžiąją dalį gyventojų pajamų deklaravimo perkėlus į elektroninę erdvę, pavyko visiškai pažaboti prievartinį pajamų dalies skyrimo mechanizmą. Elektroninis deklaravimas užtikrina ir anonimiškumą, tad jokie anksčiau pasitaikydavę priverstiniai deklaravimo lapų surinkimai nebeveikia, o tai reiškia, kad kiekviena įstaiga ar organizacija turi lygias galimybes ir vienodas startines pozicijas konkuruoti dėl šios paramos dalies.
Grįžtant prie užregistruotų įstatymo pataisų, svarbu pastebėti, kad papildomas finansavimas ugdymo įstaigoms šiandien yra labai svarbus ir reikšmingas. Visi sutinkame, kad rinkliavos už ir taip biudžetinį finansavimą gaunančias priemones ugdymo įstaigose didina socialinę atskirtį bei pažeidžia prieinamumo ir lygiateisiškumo principus, kuriais valstybė privalo garantuoti visiems vaikams nemokamą ugdymą, todėl jos yra netoleruotinos.
Suprantama, biudžetinis švietimo finansavimas yra tikrai nepakankamas, todėl vien tikėtis geresnių dienų tolimoje ateityje arba vėl imti įvairiausiomis rinkliavomis „reketuoti“ mokinių tėvus nėra išeitis. Nubraukdami galimybę gyventojams skirti 1,2% gyventojų pajamų dalį, nubrauksime ir papildomas galimybes mokykloms įsigyti ugdymui reikalingų papildomų priemonių, knygų, nuvažiuoti į ekskursijas ar kitaip prisidėti prie papildomo ugdymo.
Kalbant kolegos liberalo argumentais, tai stipri švietimo sistema – pagrindas stipriai pilietinei visuomenei, todėl atimdami galimybę gauti papildomų lėšų, silpninam ne tik švietimą, bet ir pačią valstybę.
Tikiuosi, kad valdantieji išgirs ne tik mano ir kitų Seimo narių, bet ir tėvų, švietimo sektoriaus darbuotojų nuogąstavimus ir šių pataisų nepriims.
