Lietuvos sporto situacija nedžiugina. Daugumai sportininkų, jų trenerių, specialistų ir sporto funkcionierių tai – jokia naujiena, bet sprendimų priėmėjams akys, atrodo, atsivėrė tik pasibaigus Tokijo olimpinėms žaidynėms, kurias minėsime kaip vienas nesėkmingiausių mūsų šalies dalyvavimo istorijoje.
Jei manote, kad sporto srityje pas mus jau pasiektas dugnas, labai klystate. Galimybių dar pabloginti padėtį yra daug! Nors Švietimo, mokslo ir sporto ministrė viešai pažadėjo jau artimiausiu metu ieškoti galimybių keisti sporto finansavimo tvarką, pasirūpinti infrastruktūra ir stiprinti sporto federacijų veiklą, vien to nebepakaks, net jei šie pažadai būtų ištesėti.
Vienas didžiausių iššūkių, kurį būtina kuo greičiau išspręsti – trenerių ruošimas. Jau esu kritiškai pasisakęs apie Sporto įstatymo pataisas, kuriomis įtvirtinta nuostata, kad sporto treneriais gali dirbti tik asmenys, Lietuvos sporto universitete baigę specializuotas trenerių studijas. Taigi didžioji dalis dabar treneriais dirbančių žmonių šio darbo dirbti nebegalės, nes studijas baigė ir išsilavinimą įgijo buvusiame Lietuvos edukologijos ar kituose pedagoginę kryptį turinčiuose universitetuose. Treneriais dirbti nebegalės ir didžioji dalis šalies kūno kultūros mokytojų.
Gal valdžia taip nori padėti Lietuvos sporto universitetui? Tuomet ji turėtų ieškoti kitų būdų, kaip tai padaryti, nes versti treneriais dirbančius žmonės vėl minti universiteto slenkstį ir mokėti už studijas – apgailėtinas sumanymas.
Iš šalies sporto sektoriaus gali būti eliminuoti daugiau kaip 3000 su sportininkais dirbančių trenerių. Pagal Kūno kultūros ir sporto departamento registrą būtent tiek sporto veiklos leidimų (licencijų) buvo suteikta nuo 2013 m.
2018 m. pakeitus Sporto įstatymą, buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis ir panaikinta iki tol galiojusi nuostata, kad asmenims, norintiems įgyti teisę dirbti teorinį ir praktinį darbą sporto srityje, bet neturintiems sporto krypties aukštojo išsilavinimo, pakanka pas akreditaciją turinčius asmenis baigti vienos sporto šakos arba kūno kultūros mokymo programą (ne mažiau kaip 700 akademinių valandų). Taip jie galėjo iš tuomet dar veikusio Kūno kultūros ir sporto departamento gauti leidimą 4 metus dirbti pasirinktą darbą. Norintieji prasitęsti leidimą dar 4 metams turėdavo tobulinti savo kvalifikaciją (ne mažiau kaip 96 akademines valandas per 4 m.).
Pakeitus įstatymą, prasidėjo pereinamasis laikotarpis, kuris baigsis 2024 m. rugsėjo 1 d. Būtent šią dieną baigsis – be teisės pratęsti – visi iki tol galioję leidimai asmenims, neturintiems sporto krypties aukštojo išsilavinimo. Leidimų dirbti treneriais neteks keli tūkstančiai asmenų, tarp jų ir tie, kurie dirba su aukščiausio meistriškumo sportininkais.
Šalyje ir taip verkiant trūksta specialistų, kurie užsiimtų vaikų, jaunimo ruošimu, ką ir kalbėti apie aukščiausio meistriškumo sportininkų ugdymą, – tai ko mes sulauksime?
Ar dar reikia įtikinėti, kad degantis prioritetas šiandien – išsaugoti žmones, kurie entuziastingai ir kompetentingai gelbėja tai, kas dar liko iš Lietuvos sporto?
Todėl Seime užregistravau Kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimo projektą: siūlau asmenims, turintiems galiojančius sporto leidimus ir ne mažiau kaip vienerius metus nepertraukiamai dirbantiems sporto srityje, leisti dirbti fizinio aktyvumo ar sporto specialistais, ar instruktoriais, ar teikti fizinio aktyvumo ar sporto specialistų paslaugas.
Valdantieji link „nepraleisti“ opozicijos atstovų teikiamų įstatymo projektų vien dėl to, kad tai opozicijos siūlymai. Bet šiuo atveju kalbame apie kritinę situaciją, kurioje turime imtis neatidėliotinų veiksmų. Sportininkų juk neskirstome į kairiuosius ar dešiniuosius – ir visi drauge džiaugiamės jų pasiekimais, garsinančiais Lietuvą. Turime veikti išvien, jei norime, kad Lietuvos sportas pakiltų iš duobės.
