Turtingas rugsėjis, Mokslo ir žinių diena prasidėjęs. Kadangi pagal Konstituciją asmenims iki 16 metų mokslas privalomas, tai nedrįstu abejoti bendra aukšta mūsų apsišvietusios visuomenės kultūra. Juolab kad nuo garsiosios vieno aktyvaus veikėjo frazės, ištartos 1988 m. per Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą, jog „gyvenam kultūros griuvėsiuose”, prabėgo daugiau kaip trisdešimt metų. Tad nauja karta užaugo, lyg ir nesužalota anų laikų kultūros griuvėsių.
Kodėl turiu pagrindo taip teigti? Mano Facebook paskyroje išsiplėtojo tikrai įdomi diskusija dėl rašytojo ir sovietinio veikėjo Petro Cvirkos paminklo likimo. Dešimtys tūkstančių apsilankymų, palikusių ir išliekamąją vertę turinčius įvairiausių komentarų. Tad temos aktualumu neabejoju.
Žinoma, ir komentarai, ir replikos, ir nuomonių įvairovė manęs nenustebino. Viską galima būtų apibendrinti į „prieš”, „už”, „susilaikau”, „neturiu nuomonės”. Skaitytojui aišku, kad kalbama apie paminklo nugriovimą, išbraukiant jį iš Kultūros vertybių sąrašo, o jo tolesnį likimą perduodant į kokios nors komisijos rankas.
Taigi ir pozicijos išsiskiria priklausomai nuo griežtai ideologinio žvilgsnio. Už nugriovimą – patriotai, idealistai, pasiryžę mirti už Tėvynę. Prieš – komuniagos, vatnikai, kagėbistai, kolaborantai, užsimaskavę Kremliaus agentai. Šios dvi nuomonės labai aiškiai konfrontuoja tarpusavyje.
Susilaikantieji neturi tokios radikalios pozicijos, nes nori platesnės diskusijos. Bet tam, kaip sako savivaldos atstovai, jau lyg ir laiko nėra. Na, o neturintieji nuomonės šiuo atveju svarbūs tik dėl to, jog ir jų yra nemažai.
Skaitytojas supranta, kad mano adresu nukreipti seniai žinomi epitetai, prie kurių esu pripratęs ir turiu imunitetą. Mat pasisakau prieš paminklo nugriovimą ir aikštės architektūrinės kompozicijos suardymą. Tiesa, esu nuo „komuniagos”, „kolaboranto” ir kitų epitetų senokai pasiskiepijęs. Nuo COVID-19 pasiskiepijau tik šį pavasarį, o nuo tų etikečių – gerokai anksčiau, prieš trisdešimt metų. Tad iš vėžių pravardžiavimai neišmuša.
Užuot gilinęsi į mitingų leksiką verčiau apie įdomesnius dalykus pakalbėkime. Juolab, kad Vilniaus m. Taryba savo posėdyje netrukus svarstys paminklo ir aikštės klausimą. Tik pastebėsiu, kad vilniečiai iki šiol nežino šios aikštės perspektyvos ir projektų, nebent kokia nors pastaruoju metu išpopuliarėjusi architektė apie tai yra jau pamąsčiusi…
Įdomumas mokslo ir žinių kontekste yra štai toks. Dar 1995 m., bandant griauti Žaliojo tilto skulptūras (tiesa, meras buvo iš kitos politinės stovyklos), kaimo klebonas parašė laišką Vilniaus merui (žiūrėti nuotraukas – tai ištraukos iš knygos „Tėvas Stanislovas. Apie meilę ir tarnystę”. 1997 m., p. 316-317).
Ir tame laiške jis paprašė Vilniaus mero tų skulptūrų negriauti. Tiesa, klebonas toks keistas, 10 metų lageriuose atsėdėjęs, disidentinį sąjūdį Lietuvoje kūręs. Bet komuniagos ir kitas etiketes jam užklijavo to meto po truputį kultūrėjančios visuomenės atstovai.
Dabar, po trisdešimties metų, tarsi sutarėme, kad visuomenės kultūra yra aukštesnė. Gal ir visuomenei plačiau Lietuvos istorija žinoma. Tad pamėginkime aptarti kito klebono poziciją, irgi išsakytą dėl paminklo. Tai įvyko daugiau kaip prieš šimtą metų. Jaunas kunigas Vilniuje žvelgia į caro valdžios pastatytą paminklą Muravjovui – korikui, tam kruvinam 1863 m. sukilimo slopintojui. Ir gimsta jo eiliuotas sprendimas šiam paminklui:
„Kas Vilniuje stabo stovylos nematė,/ Kurį Muravjovui maskoliai pastatė?/…
Lietuvi! Jei saulė ant tavo dangaus/ Kada užtekės, tu nespjauk ant žmogaus /
Nors tavo netroško jis labo! / Tiktai parašyk:
„Kas prieš tiesą kariauna, / Pats rankomis savo sumanymą griauna”/
Tą žodį iškalk ant jo stabo!”
Taip – tai „Jaunosios Lietuvos ” šeštosios giesmės III dalis. Poema pirmą kartą paskelbta 1907 metais. Parašyta anksčiau. Tad pamėginkime įsivaizduoti. Atsukus laikrodį atgal Vilniaus Taryba svarsto Muravjovo – koriko, ne Petro Cvirkos, sovietinio kolaboranto, bet KORIKO, paminklo likimą. Ir ateina Maironis, ir išdėsto štai tokią poziciją – negriauti, bet užrašyti tuos TIESOS žodžius ant paminklo apie stabo darbus. Argi Maironis nesusilauktų iš patriotinės deputatų dalies panašių epitetų, kokių susilaukia tie, kurie šiandien laikosi ir Maironio, ir Tėvo Stanislovo pozicijos?
Gal kam nors atrodytų, kad neišprusę tie du klebonai. O ir mes, jiems pritariantys, irgi neturime gilių patriotinių šaknų…
Kokie bebūtų laikai, ir patriotai dainuoja. Na, pamėginkime su V. Kernagiu padainuoti „Mūsų dienos kaip šventė ..”, arba su O. Vyšniausku „O tu pašvilpauki bernioke, iš Suvalkijos lygumų „, o gal su L. Vilkončiumi „Aš lauksiu prie Vilniaus…”. Na, o jei dar paklausytume V. Noreikos, su „Lietuvos” ansambliu dainuojančio „Turiu dainelę vieną, dainuoju ją kasdieną…” Pasirodo, kad patriotai, kurių knygas skaitome ir dainas dainuojame, – S. Nėris, K. Kubilinskas, P. Širvys, L. Gira – visi sovietiniai, visi kolaborantai. S. Nėris, P. Cvirka, L. Gira su kitais vežė į Lietuvą Stalino saulę. O P. Širvys dar ir šešioliktoje tarybinėje divizijoje buvo, ir kariavo su naciais.
Šalin juos! Išbraukti iš repertuarų, dainų, knygų ir t.t. Ir griauti jų paminklus. Na, tik su kai kuriais pastatais – architektūros paminklais yra sunkiau, tokiais kaip Vyriausybės rūmai, anksčiau – Lietuvos komunistų partijos (TSKP) Centro komitetas, LR Seimas – buvusioji LTSR Aukščiausioji Taryba, Užsienio ministerija – buvusioji LTSR Ministrų Taryba. Siaubas, kiek tų sovietmečio pastatų – paminklų, primenančių sovietinę santvarką. Griauti, griauti juos – gal taip irgi ims ir nubalsuos Vilniaus m. Taryba.
Bet netikiu, kad toks griovimas gali būti tęsiamas. Juk yra dar yra Sveiko Proto, galinčio padėti atskirti pelus nuo grūdų. Vilniaus m. Taryboje, atrodo, nei chunveibinų, nei Talibano, nei Islamo respublikos fundamentalistų irgi nėra. Liberalai, konservatoriai, apsišvietęs, modernus jaunimas, skaitantis Lietuvos poezijos klasikus. Juk jau nebegyvename „kultūros griuvėsiuose”, esame kultūringesni. Tad su rugsėju – mokslo ir žinių mėnesiu, mieli vilniečiai!
