Praėję Lietuvos Valstybės Konstitucijos metai buvo gera proga pakalbėti apie demokratiją, jos vertybes, teisės viršenybės principą ir pačią teisinės valstybės sampratą. Diskusijų ir minėjimų centre, suprantama, buvo 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos ir 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo panašumai bei skirtumai, aplinkybės, istoriniai kontekstai. Visuomenė, deja, labiau domėjosi ne pirmiau minėtų Konstitucijų deklaruojamomis vertybėmis, bet šių dienų aktualijomis, kurios neabejotinai turi ryšį su mūsų konstitucinėmis vertybėmis bei reikalavimais.
Ir Lietuvoje, ir pasaulyje politologai bei apžvalgininkai kalba apie viešojoje erdvėje vyraujančius „kultūrinius ar vertybinius karus”. Tai atsispindi rinkiminiuose debatuose, lemia jų rezultatus bei vienokius ar kitokius politinio šalių kurso pokyčius. 1948 m. priimtoje Visuotinėje Žmogaus teisių deklaracijoje skelbiama, kad visų žmonių orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas. Paprasta ir aišku. Atrodytų, kad toks šių principų neigimas šiandien yra nesusipratimas.
1948 m. priimtoje Visuotinėje Žmogaus teisių deklaracijoje skelbiama, kad visų žmonių orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas.
Kai apžvelgi Lietuvos padangę, kur vyrauja konfliktas tarp „tradicinių” ir kitokių šeimų sampratų, tarp moterų lygių galimybių šalininkų ir antifeministų, tarp homoseksualių žmonių bei kitų seksualinių mažumų teisių užtikrinimo ir jų atkaklaus neigimo, tarp tų, kurie bijo migrantų, ypač musulmonų, ir tarp tų, kurie tos migracijos nebijo, tarp tų, kurie mano, kad Lietuva krikščioniška šalis, ir tų, kurie įsitikinę, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, ir t. t., tai pamatai, jog mums visiems šiandien galiojančios konstitucinės nuostatos tuose ginčuose rūpi mažiausiai.
Pamatinių konstitucinių principų nepaisymas akivaizdus ne tik vadinamuosiuose „kultūriniuose karuose”, bet ir siekiant įvertinti valstybės kultūros paveldą bei iš ideologinių pozicijų primesti visuomenei mūsų istorinės atminties formavimui taikytinus reikalavimus. Tai ypač matyti iš paminklų griovimo vajaus, istorinių įvykių interpretacijos įspraudimo į naujas ideologines klišes ar net į baudžiamosios teisės normas, pagaliau kai kurių naujų paminklų ar atminimo ženklų statymo entuziazmo, nesusimąstant, ar tų asmenų darbai ir veikla tikrai atitinka demokratinių vertybių reikalavimus. Ar tikrai mūsų Konstitucijoje nieko apie tai nėra ir ar viskas priklauso tik nuo vienos ar kitos politinės koalicijos valios bei paplitusio ideologinio naratyvo?
„Ligi mes konstituciją gerbsime…“
Kad šio straipsnio tematika būtų aiškesnė, skaitytoją norėtųsi nukelti į Lietuvos Respublikos Seimo 1926 metų birželio 8 d. posėdį, kuriame nuskambėjo iki šiol neprarandantys savo aktualumo ir giliausios prasmės išrinktojo Lietuvos Respublikos Prezidento Kazio Griniaus pasižadėjime ištarti žodžiai: „Ligi mes konstituciją gerbsime, ligi jos klausysime, ligi tol mes turėsim šalies ramybę. Prezidento ypatinga pareiga – SAUGOTI KONSTITUCIJĄ. <…> Mūsų valstybė yra demokratinė respublika. Iš to išeina, kad demokratybės dėsnius Prezidentas turi šventai saugoti. <…> reikalinga žiūrėti, kad, taip sakant, ne konstituciją lenkti į save, bet save lenkti į konstituciją”.
Tiksliau nepasakysi. Tai galioja kiekvienam, kuris turi Lietuvos Respublikos piliečio pasą, juolab Seimo ir Vyriausybės nariui, Lietuvos Respublikos Prezidentui, visiems teisėjams, kariškiams, valstybės ir viešajai tarnybai bei savivaldybėms. Tai be galo kilnus, sunkus ir idealistinis Prezidento Kazio Griniaus pasižadėjimas, kylantis iš Lietuvos modernios valstybės pamatų: Vasario 16 d. Akto, teisėtai priimtų keturių 1918, 1919, 1920 ir 1990 m. laikinųjų bei dviejų 1922 m. ir 1992 m. nuolatinių Konstitucijų, 1949 m. Lietuvos Laisvės kovos Sąjūdžio Vasario 16 d. deklaracijos, 1979 m. pasirašyto 45 Pabaltijiečių memorandumo ir svarbiausių 1990 m. kovo 11 d. priimtų dokumentų. Būtent šie pamatiniai dokumentai atsako į klausimą, kaip jie tarpusavyje susiję, kokios vertybės juose pripažintos ir kodėl modernioje demokratinėje Lietuvos Respublikoje deklaruojama jų visuma neleidžia pasiklysti nei praeities, nei dabarties, nei būsimų ateities įvykių vertinimo procese.
Atgimstanti bei atgimusi moderni Lietuva nuo 1883 m. „Aušros” ir „Varpo” epochos iki dabar išgyveno caro bei kaizerio valdymą, autoritarinį tautininkų režimą, nacistų ir sovietų okupacijas, du demokratinės raidos laikotarpius bei savo naujojo valstybingumo teisėtus pagrindus grindė demokratijos principais, paskelbtais 1918 m. Vasario 16 d. Akte, 1920 m. Steigiamojo Seimo deklaracijoje, 1990 m. Kovo 11 d Akte bei su juo susijusiuose dokumentuose.
Yra fundamentalus principas, kad iš neteisės teisė nekyla. Tai pasakytina tiek apie savąjį autoritarinį, tiek ir apie abu okupacinius totalitarinių režimų laikotarpius Lietuvoje. Jei šis fundamentalus principas ir pamatiniai Lietuvos teisės aktai galioja, lengviau suprasti, kaip vertintinas kultūros paveldas, per kokių vertybių prizmę žvelgtina į savo istorinės atminties klodus. Iš kultūros paveldo negalima nieko išbraukti ar griauti, istorinėje atmintyje taip pat negalima nieko, nei šviesių, nei tamsių dalykų palikti užmarščiai, bet visa tai vertinant į pagalbą turi ateiti pripažintos demokratinės vertybės ir principai. Tos vertybės turi padėti įvertinti mūsų visuomenėje vykstančius „kultūrinius karus”, „desovietizacijas”, priimamas Baudžiamojo kodekso normas, paminklų griovimus ar naujų statymus.
Atvira, darni, pilietinė visuomenė ir teisinė valstybė nėra tuščias žodžių junginys Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Tai konstituciškai privalomi imperatyvai, galiojantys mums visiems, nes Konstitucija – tiesiogiai taikomas teisės aktas. Jie apima visas žmogaus laisves ir teises, pareigas ir įsipareigojimus, yra susiję su visais kitais Konstitucijos skirsniais ir straipsniais, taip pat su visa konstitucine sąranga. Jie gina visas žmogaus laisves ir teises, laisvą žodžio ir spaudos sklaidą, toleranciją ir nuomonių pliuralizmą, laisvus kultūros ir mokslo tyrinėjimus, bet taip pat nustato visų tų konstitucinių vertybių bei konstitucinių gėrių tarpusavio santykius ir ribas. Jie atmeta ir norą įteisinti vieną valstybinę ideologiją ar vieningą istorijos traktavimą. Toks privalomas konstitucinių vertybių laukas išplaukia iš visų modernios Lietuvos teisinių pagrindų. Dėl to ir diskusijoms bei sutarimui, kaip ir kodėl Lietuvos kultūros paveldą vertinti, kam ir kokiu tikslu statyti paminklus ar kitaip jų veiklą įprasminti, bendrą vardiklį suteikia būtent jis.
Atvira, darni, pilietinė visuomenė ir teisinė valstybė nėra tuščias žodžių junginys Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje.
Po daugiau kaip trisdešimt metų demokratinės Lietuvos raidos tik šypseną kelia neseniai priimtas „desovietizacijos” įstatymas. Jis tikrai reikalauja kritinio žvilgsnio mūsų pamatinių konstitucinių vertybių aspektu. Siūlymas statyti paminklą Antanui Smetonai yra dar vienas tinkamas pavyzdys, nagrinėjant šio pasiūlymo atitiktį demokratinės Lietuvos pagrindams. Antanas Smetona – vienas iš ryškių Lietuvos pirmojo Atgimimo laikotarpio veikėjų, kuris visuomeninėje veikloje bei lietuvybės sklaidoje pradėjo reikštis jau nuo 1898 m. Jis buvo gabus publicistas, laikraščių leidėjas, vertėjas, aktyviai dalyvavęs politiniame Lietuvos, o iki 1918 m. – ir Vilniaus gyvenime. Jis buvo ir vienas iš tos epochos politinių srovių – Demokratų partijos, Tautos pažangos partijos, o vėliau ir Tautininkų sąjungos – organizatorių ir vadovų. Jis dalyvavo ir Didžiajame Vilniaus Seime, ir Lietuvių konferencijoje, ir Lietuvos Tarybos veikloje.
Smetona, monarchistinės Lietuvos vizija ir Vasario 16-oji
Smetonos pažiūroms nuo pat jo aktyvios politinės veiklos pradžios buvo būdingi monarchistinio konservatizmo bruožai, palaipsniui papildyti korporatyvizmo elementais bei savito tautai politinės raidos kelio ieškojimu. Tai atsispindėjo ir jo veikloje būnant Lietuvos Tarybos pirmininku bei pasisakant už Viurtenbergo grafo Vilhelmo Uracho kvietimą tapti Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Štai jo pasisakymo sakinys Lietuvos Tarybos 1918 m. liepos 11 d. posėdyje: „Tikros valdžios norint, kitaip negalima, kaip tik monarcho ar prezidento”.
Tame posėdyje, pirmininkaujant A. Smetonai, Lietuvos Taryba buvo pervadinta į Lietuvos Valstybės Tarybą, nors vargu, ar tokia teise be konferencijos pritarimo ji galėjo pasinaudoti. Ne visi Tarybos nariai siūlymui pritarė, bet lėmė balsų dauguma. Mums yra ypač svarbūs šios Tarybos 1917 m. gruodžio 11-osios ir 1918 m. vasario 16-osios sprendimai.
1917 m. gruodžio 11-osios posėdyje buvo notifikuotas gruodžio 10 d. su okupacine vokiečių valdžia suderintas nutarimas, skelbiantis Lietuvos nepriklausomybę, tačiau ją saistantis keturiomis konvencijomis su Vokietija. Jame taip pat neužsiminta apie demokratinius Lietuvos valstybės pagrindus. Ši notifikacija sukėlė nepasitikėjimą Lietuvos Tarybos pirmininku A. Smetona ir susiskaldymą Tarybos darbe. Tarybos narys Petras Klimas dienoraštyje rašė: „Dėl Smetonos teko pakalbėti tarp mūsų veikėjų labai nemaloniai. Visi nepatenkinti jo nemokėjimu pirmininkauti ir tvarkyti Tarybą, jo nuolaidumu vokiečiams, jo nepastovumu.”
Šis nutarimas sukėlė ir nepasitikėjimo bangą Lietuvos visuomenėje, pradėtos diskusijos dėl šio nutarimo teksto pakeitimo. 1918 m. sausio 8 d. Tarybos nario Stepono Kairio siūlymu buvo balsuota už naują Tarybos nutarimo redakciją, kurioje nebeliko apie konvencijas su Vokietija skelbiančios antrosios gruodžio 11-osios nutarimo dalies, o pirmoji dalis papildyta nuostatomis apie nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę ir apie tai, kad tos valstybės vidaus tvarkai reikalinga kiek galima greičiau sušaukti Steigiamąjį Seimą. A. Smetonos pozicija liko ta pati: „Mūsų orientacija negali mainytis. Mes neprivalome mainyti gruodžio 11-osios nutarimų”. Tačiau Tarybos dauguma pritarė Stepono Kairio pasiūlytai nutarimo redakcijai.
Vokiečių valdžiai nesutikus su tokiais pakeitimais, A. Smetonos pastangomis prasidėjo vėl naujos diskusijos dėl gruodžio 11-osios nutarimo teksto atkūrimo. Jų rezultatas – Taryba pritarė A. Smetonos siūlymui sugrįžti prie šios nutarimo redakcijos, keturi Lietuvos Tarybos nariai pasitraukė iš Tarybos darbo. Lietuvos Tarybą ištiko gili politinė krizė.
1918 m. Vasario 16 d. Aktą priimant, A. Smetona buvo priverstas atsistatydinti iš Lietuvos Tarybos pirmininko pareigų. Keturi Tarybos nariai sugrįžo į Tarybą, pirmininkauti tam posėdžiui teko vyriausiam Tarybos nariui Jonui Basanavičiui ir vienbalsiai visų Tarybos narių parašais abėcėlės tvarka iš esmės patvirtintas dar sausio 8 d. pasiūlytas Stepono Kairio nutarimo tekstas su redakcinėmis pataisomis. Iš pateiktos istorinės įvykių chronologijos matyti, kad A. Smetonai nepavyko pirmininkauti tam lemiamam Lietuvos Tarybos vasario 16 d. posėdžiui.
Kita nesėkmė ištiko A. Smetoną jam pirmininkaujant pavadinimą pasikeitusios Lietuvos Valstybės Tarybos 1918 m. liepos 12-13 d. posėdžiui. Jame A. Smetonos siūlymu balsuota už Lietuvos karaliaus Mindaugo II išrinkimą. Keturi Tarybos nariai (Steponas Kairys, Jonas Vileišis, Mykolas Biržiška ir Stanislovas Narutavičius) pareiškė, kad karaliaus rinkimai bei valstybės formos nustatymas yra Steigiamojo Seimo prerogatyva ir atsisakė dalyvauti net klausimą svarstant bei nedalyvavo balsuojant. Deja, jau po pusiaunakčio, liepos 13 d., 13-os Tarybos narių balsais, P. Klimui balsuojant prieš, Jonui Vailokaičiui ir Aleksandrui Stulginskiui susilaikius, nutarimas buvo priimtas.
Kaip P. Klimas pastebėjo savo dienoraštyje, „nelemtas trylikos balsų skaičius už Urachą tarytum išpranašavo to žygio nesėkmę.” O juk balsavimas įvyko liepos 13 dieną Vilniuje, Jurgio (dabar – Gedimino) prospekto name Nr. 13! Nepavyko šis nelemtas trylikos skaičių sutapimas A. Smetonai. Mat, 1918 m. lapkričio 10 d. Vokietijoje įvykus revoliucijai, A. Smetonos monarchistinė Lietuvos vizija nugrimzdo į istorijos praeitį.
Galima būtų diskutuoti apie Lietuvos Valstybės Tarybos sprendimo, kai keturiems Tarybos nariams, kuriuos, kaip ir visus kitus Tarybos narius, buvo patvirtinusi 1917 m. Vilniuje įvykusi Lietuvių konferencija, kooptuoti naujus penkis narius į ją, teisėtumą, bet tai nėra šio straipsnio tikslas. Tik akivaizdu tai, kad po to Lietuvos Valstybės Taryba 1918 m. lapkričio 2 d. priėmė Laikinąją Lietuvos Konstituciją, o 1919 m. balandžio 4 d. ir jos pataisas, kurios vietoj Valstybės Tarybos prezidiumo įteisino prezidento instituciją. Remiantis šiomis pataisomis A. Smetona buvo išrinktas Lietuvos valstybės prezidentu. Reikia atkreipti dėmesį į tą aplinkybę, kad Mykolas Sleževičius sutiko formuoti IV koalicinę Vyriausybę su sąlyga, kad nei Valstybės Taryba, nei pats A. Smetona nesikiš į Vyriausybės veiklą.
Šiuo sudėtingu IV Vyriausybės darbo laikotarpiu Lietuva išgyveno nykiausius laikus: karas su bolševikais, lenkais, bermontininkais, pašlijusi ekonominė padėtis, sunkios diplomatinės aplinkybės. Tad M. Sleževičiui teko milžiniška atsakomybė. Štai kodėl jis iš esmės sutarė su jau Valstybės Tarybos patvirtintu prezidentu A. Smetona dėl plačių įgaliojimų šiai Vyriausybei.
Kalbant apie A. Smetonos vaidmenį šiuo laikotarpiu, pažymėtina, kad IV Vyriausybės veikla (1919 04 12 – 1919 10 02) turėjo daug didesnį svorį sprendžiant krašto problemas nei Valstybės Taryba ar naujai išrinktas prezidentas. Ne mažesnį svorį turėjo ir Ernesto Galvanausko koalicinė vyriausybė (1919 m. spalio – 1920 m. birželio mėn.), kuriai teko organizuoti Steigiamojo Seimo rinkimus.
„Lietuvai parlamentarizmas yra svetimas”
Smetona prezidento pareigas ėjo nuo 1919 m. balandžio 4 d. iki 1920 m. birželio 19 d. Toks neilgas buvo A. Smetonos pirmojo prezidentavimo laikotarpis, kuriame atsiskleidė ir jo pažiūrų evoliucija konservatyviojo tautiškumo kryptimi. Vėliau jis bus išrinktas į III Lietuvos Respublikos Seimą, bet po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo nuo 1926 m. gruodžio 19 d. sutiks tapti Tautos vadu ir iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje tęsis autoritarinis smetonmečio laikotarpis.
Niekas geriau neapibūdins šio Lietuvos politinės raidos laikotarpio, kaip tik pats A. Smetona. Štai tik kelios citatos iš jo pasisakymų: „Ne socializmas, o liberalizmas, jį pagaminęs, yra kaltas, kad įsivyravo netvarka šalyje! Taigi, reikia sudrausti partingoji laisvė, tvirta vieninga valdžia turi ramdyti išjudintas minias.” „Po Italijos ir kiti kraštai, kaip va Lenkija, Jugoslavija, Lietuva, grasomi anarchijos, staiga pasuko nuo liberalizmo ir ėjo prie vieningos autoritarinės valdžios”. „Lietuvai parlamentarizmas yra svetimas, nes tai svetur sukurta sistema, todėl, kaip ir kiekvienas svetimas reiškinys, Lietuvai nepritaikomas”.
Galima cituoti daugelį jo pasisakymų, nukreiptų prieš parlamentarizmą, daugiapartinę demokratiją, žavėjimusi tautos vado kultu. Šį Lietuvos politinės raidos laikotarpį geriausiai apibūdina patys to laikotarpio dalyviai ir buvę pirmojo Atgimimo epochos žymūs veikėjai, be kurių Vasario 16-sios Lietuva taip pat, kaip ir be A. Smetonos, neįsivaizduojama.
Krikščionių demokratų lyderis Mykolas Krupavičius pastebėjo: „Įvestas negirdėtas režimas, kokio neturėjom carizmo laikais. Neduodama valstybės reikalu viešai pasisakyti net tiems žmonėms, kurie dėl savo užimamos vietos privalo tai padaryti (…) Šmeižiama ir niekinama visi, kad ir dideliausių valstybei nuopelnų žmonės (…)“. Buvęs prezidentas Kazys Grinius taip apibūdino žmogaus bei piliečių laisvių varžymą: „Žmonėse įsivyravo kitas kitu nepasitikėjimas, baimė atvirai kalbėti apie valstybės reikalus, nes kiekvienas žino, kad gausinga politinės policijos agentų ir šnipų armija seka beveik kiekvieno piliečio žingsnį”.
Čia cituojami politinės opozicijos atstovai, bet štai ką rašė profesorius Stasys Šalkauskis laiške A. Smetonai 1935 metais: „Būtent, iš vienos pusės (tautininkų) šita jaunuomenė, kaip ir kiekviena kita favorizuojama jaunuomenė, auga karjerizmo ir materialinių išskaičiavimų nuotaikoje. Joje susidaro stiprus veržimasis į dominuojančią vienopartiško režimo padėtį (…) Pasirinkęs savo politinei linijai pritarimo, bet ne sutarimo principą, jis (tautininkų režimas) tuo pačiu faktiškai nuėjo ne visuomenės raginimo, bet kiršinimo (…) linkme. Liūdniausia (…) yra tai, kad dabartinė politinė sistema (…) stumia mūsų visuomenę į beprincipiškumo, oportunizmo ir servilizmo vagą”.
Vykstant Suvalkijos ūkininkų streikui 1935 m. spalio 12 d. buvę prezidentai Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius, ministrai pirmininkai Pranas Dovydaitis, Antanas Tumėnas, Mykolas Sleževičius, Ernestas Galvanauskas ir Leonas Bistras parašo atvirą memorandumą dėl kritiškos padėties Lietuvoje ir atvirai paragina nutraukti susidorojimus su Suvalkijos ūkininkais ir atkurti šalyje demokratinį valdymą. Dar kritiškesnį memorandumą iškilūs demokratinės Lietuvos kūrėjai pasirašo po 1938 m. kovo 17 d. Lietuvai įteikto Lenkijos ultimatumo dėl diplomatinių santykių su Lenkija užmezgimo. Jį priimdama, Lietuva atsisakė pretenzijų į Vilnių.
Memorandumą „Tautai ir Vyriausybei” pasirašė prezidentai K. Grinius, A. Stulginskis, ministrai pirmininkai ir ministrai A. Tumėnas, M. Sleževičius, S. Kairys, P. Leonas ir kiti. Jame pateiktas labai griežtas A. Smetonos valdymo laikotarpio vertinimas ir raginimas atsistatydinti Vyriausybei, sudaryti naują pasitikėjimo Vyriausybę bei atkurti demokratinę santvarką.
Smetona viešuose pasisakymuose pasirašiusiuosius įvardijo buvusių Seimo partijų likučių opozicija, norinčia atkurti partinį seimą, ir pavadino juos „politiniais banditais”. Smetoninė saugumo sistema sekė ryškesnius politinius oponentus, užvesdama jiems bylas su kodiniais pavadinimais: M. Sleževičius – Mikas, L. Bistras – Voras, A. Stulginskis – Vanagas, M. Krupavičius – Jokūbas ir t. t. Buvo persekiojami ir Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai, laikraščių redaktoriai, ateitininkų, pavasarininkų ir kitos organizacijos, uždrausta politinių partijų veikla. Pagaliau A. Smetonos autoritetas galutinai žlugo po Lenkijos, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos ultimatumų bei Lietuvos vyriausybių kapituliacijos.
Smetona viešuose pasisakymuose pasirašiusiuosius įvardijo buvusių Seimo partijų likučių opozicija, norinčia atkurti partinį seimą, ir pavadino juos „politiniais banditais”.
Štai kaip įvertino A. Smetonos pasitraukimą iš Lietuvos 1940 m. birželio 15 d. jo bendražygis, tautininkas Vladas Mironas, per kunigą Igną Urboną perdavęs Sofijai Smetonienei tokius žodžius: „Jei kada sutiksi ponią Smetonienę užsienyje, pasakyk, jog aš Smetonos draugas pasilikau iki mirties, bet jam nedovanoju, kad jis: 1) nepaskelbė per radiją, jog priešas okupuoja Lietuvą, ir jis protesto vardan pasitraukia iš krašto; 2) kad jis nepašalino Antano Merkio ir jo vyriausybės ir nesudarė tokios, kuri su juo trauktųsi iš krašto; 3) kad nepaėmė Generalinio štabo ir aukso valiutos bei traukėsi ne kaip Prezidentas, o kaip paprastas pilietis.”
S. Kairys šį A. Smetonos žingsnį įvertino taip: „Vadas”, panorėjęs vadovauti, perdėjo savo sugebėjimus. Paniekinęs demokratijos esmę ir jos reikšmę tautos kovoje už savo būvį, pakrypęs diktatūros pusėn, kritišku tautai momentu (…) negarbingai pasitraukė”.
R. Čepas. Mirties dekretas demokratijos gynėjams. Vilnius, 2001
Valstiečių liaudininkų partijos narys Juozas Pajaujis, pasitraukęs į JAV, knygelėje „Mirties dekretas demokratijos gynėjams” aprašo jo paties pasmerkimą mirčiai po 1926 m. gruodžio perversmo. Jis su kitais aktyviais demokratijos rėmėjų grupės nariais bandė organizuoti ginkluotą pasipriešinimą prieš perversmo organizatorius, bet buvo suimtas ir nuteistas mirčiai karo lauko teisme, vėliau mirties bausmė pakeista jo ištrėmimu iš Lietuvos. Štai kaip jis apibūdina A. Smetoną: „Antanas Smetona buvo vienas gabiausių lietuvių politikų. Ir visa istorinė mūsų nepriklausomybės laikotarpio nelaimė, kad tas vyras dar jaunystėje paseno. Vos tik baigęs studijas, jis atsimetė nuo demokratinių idėjų ir persiėmė politiškai konservatyvia bei sociališkai reakcinga ideologija”.
Tokie tad amžininkų, tos epochos dalyvių ir bendražygių vertinimai. Jie kaip niekas kitas paliudija tragišką Antano Smetonos likimą, priešiškas demokratijai jo pažiūras bei skaudžią paties įvesto autoritarinio režimo pabaigą.
Savo apsisprendimą negrįžti prie A. Smetonos autoritarinio valdymo labai aiškiai išreiškė 1949 m. vasario 16 d. deklaracijoje Laisvės kovos Sąjūdžio vadovybė. Deklaracija įvardijo siekį atkurti Lietuvoje parlamentinę demokratinę politinę sistemą. O iki tol, kol jo pagrindus nustatys naujai išrinktas Seimas, vadovautis 1922 m. Konstitucijos dvasia. Deklaracijoje nėra jokių nuorodų į 1938 m. Konstituciją ir Tautos vado A. Smetonos valdymo modelio tęstinumą. Labai aiškiai pasisakoma už Lietuvos prisijungimą prie Atlanto Chartijos. Už šį savo apsisprendimą Deklaraciją pasirašę signatarai sumokėjo savo gyvybėmis.
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija
Smetonos laikų valstybės saugumo slaptieji agentai ir šnipai surinko labai gausią kartoteką apie jo režimui nepritarusius bei jam oponavusius asmenis. Sovietams okupavus Lietuvą, neatsitiktinai kitas Antanas (Antanas Sniečkus) sovietų administracijos sprendimu buvo paskirtas naujuoju valstybės saugumo vadovu. Visos smetoninio sekimo kartotekos atsidūrė sovietų rankose. Tai palengvino 1940 – 1941 m. suimti, izoliuoti, likviduoti ar ištremti dešimtis tūkstančių Lietuvos žmonių. Juk kaip gi kitaip galėjo sovietų agentūra ar pogrindyje esanti negausi Lietuvos bolševikų partija surinkti jiems reikalingą informaciją.
Ir dar vienas faktas – beveik 3000 slaptų smetoninio saugumo agentų iš karto sutiko bendradarbiauti su A. Sniečkaus vadovaujamu saugumo departamentu. Štai taip pasireiškė S. Šalkauskio aprašyti neigiami tautos bruožai, kuriuos ugdė ir autoritarinė santvarka.
Dar 1926 m. „Varpo“ bendrovė išleido Zigmo Toliušio nedidelę brošiūrą „Demokratija ir jos priešai arba Demokrato katekizmas“. Autorius aprašo demokratijos esmę, jos kilmę, taip pat nurodo, kokios valdymo formos yra priešingos demokratijai. Ten išvardijamos autoritarizmo, fašizmo ir komunizmo antidemokratinės sistemos, taip pat įspėjama, kuo tai pavojinga visuomenei. Autorius nujautė besiartinantį pavojų demokratinei santvarkai.
Z. Toliušis. Demokratija ir jos priešai. Kaunas, 1926.
Ir jo nuogąstavimai išsipildė. Lietuva nuo 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo iki 1990 m. kovo 11 d. paniro į autoritarizmo ir totalitarizmo valdymo laikotarpį, į dviejų Antanų valdymą. A. Smetona didelio autoriteto 1918-1926 m. neturėjo. Jis buvo išrinktas tik į III Seimą su dar dviem savo partijos atstovais. Po perversmo Tautos vado kultas buvo palaikomas tik politinių suvaržymų, cenzūros, žodžio laisvės slopinimo priemonėmis. A. Sniečkus taip pat į Lietuvą įžengė tik su sovietų kariuomene ir atstovavo stalininiam totalitarizmui. Tiek A. Smetona, tiek A. Sniečkus turėjo vieną bendrą bruožą – abu jie buvo parlamentarizmo ir demokratijos priešai, nors atstovavo skirtingoms antidemokratinėms sistemoms, ignoravo ar neigė pamatinius Lietuvos valstybės dokumentus.
Tad svarstant, ar reikia statyti paminklą A. Smetonai, atsakymą galima rasti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir prezidento Kazio Griniaus pasižadėjime. Nesuvokiama, kaip Lietuvoje liberalai, krikščionys demokratai, valstiečiai liaudininkai ir kiti gali balsuoti už paminklo statymą. A. Smetona pakankamai įamžintas tiek istorinėje Kauno prezidentūroje, tiek Vilniuje, tiek ir jo dvare Užulėnyje. Viešojoje erdvėje statyti paminklą demokratijos priešininkui ir autoritarizmo įkūnytojui niekaip neišeina, tada reikėtų atsisakyti konstitucinių vertybių.
Vytenis Povilas Andriukaitis, LSDP garbės pirmininkas, Nepriklausomybės Akto signataras
