Įdomių ir vertingų tekstų autorius Vytautas Toleikis „Šiaurės Atėnuose” prieš kurį laiką paskelbė straipsnį „Justinas Marcinkevičius – iškiliausias tarybinis lietuvių poetas”. Nors ne visada spėju sekti publikacijas apie Justiną Marcinkevičių, šį kartą pirmiausia akis užkliuvo už antraštės, o po to pasinėriau į tekstą.
Jau pirmasis sakinys žadėjo intrigą. Mat autorius iš karto atkreipė dėmesį į pavadinime esančią, gal „kai kam netinkamą etiketę” – „tarybinis”. Kadangi man šį etiketė niekada nekliuvo, ir visada naudoju terminą „tarybmetis”, pagalvojau, kad ir V. Toleikis savo įžvalgumu padės atskirti tarybmetį nuo sovietmečio. Jaunesnė karta, panašiai kaip ir dalis tendencingai nusiteikusių vyresniosios kartos atstovų, nebemato skirtumo tarp tarybmečio ir sovietmečio.
Deja, mano nuomone, V. Toleikiui nepavyko giliau atskleisti tos, jo teigimu, svarbiausios Justino Marcinkevičiaus etiketės – tarybmečio – esmės. Nors, pasak autoriaus, būtent ši etiketė „lakoniškiausiai paaiškina Justino Marcinkevičiaus kontraversišką biografiją ir jo tekstus”. V. Toleikio nuomone, jis atidavė didelę duoklę okupaciniam režimui ir svariai prisidėjo prie tarybinės Lietuvos naratyvo kūrimo, pasirinkdamas „saugoti tautos gyvybę, o ne jos garbę”.
Tąjį tarybinės Lietuvos naratyvą V. Toleikis sakinys po sakinio vis labiau vysto neigiamai ir toliau tekste lietuvių literatūros mokytojo argumentais bando tai plačiau pagrįsti. Tiesa, šie argumentai sustiprinami ir kategoriškais poetui skirtais apibendrinimais: „nebuvo intelektualus”, „parašė ganėtinai daug, bet nemažai ir eilėraštienos”, rašė eiles iš Niujorko, suprask, po to jo laukė „prašmatnus butas Antakalnyje, dosnūs honorarai”. Galima pacituoti ir Justinui Marcinkevičiui priskiriamą „praktiško valstiečio” savybę šalikelėje nepalikti „kone į rankas krentančio rublio ar lito”, nes poetas spausdinosi ir proginiuose leidiniuose, kurie „gerai mokėjo”.
Pirmiausia apie literatūros mokytojo pateikiamus argumentus, kurių V. Toleikis imasi aptardamas Justino Marcinkevičiaus kūrinius „Mažvydas”, „Baladžių poema „Devyni broliai”, „Kraujas ir pelenai”, „Pušis, kuri juokėsi”. Kaip ir dera, nagrinėti pradedama nuo herojinės poemos „Kraujas ir pelenai”. Šioje poemoje kaimo gyventojas Rapolas Daunys, vokiečio priverstas pjauti savo paties pastatytą kryžių, apmąsto savo klaidą: „Reikėjo šauksmą jai įdėt į lūpas / Prieš neteisybę ir prieš kančią. Šauksmą, / Kurs būtų tarsi vėliava žmonėms / Jų kovoje prieš aklą nuolankumą.”
Ir štai tame klaikios Pirčiupio kaimo sudeginimo tragedijos fone nuskamba kaltinimas: „Sunkiu žodžiu aš kaltinu bažnyčią”. V. Toleikis iš šios citatos išveda savo mintį apie Justino Marcinkevičiaus antikatalikišką tendenciją, kuri pačiam poetui, 2011 m. prisimenančiam savo mylimiausią kūrinį, neužkliuvo. Tie, kas matė nuoširdžią poeto draugystę su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, tėvu Stanislovu ir daugeliu kitų katalikų kunigų, ramiai literatūros mokytojui atsakys, kad yra už ką kaltinti bažnyčią, bet kuo čia dėtas Justino Marcinkevičiaus antikatalikiškumas?
Naujojo Testamento vertėjas kunigas Česlovas Kavaliauskas jautrų, supratimo pilną eilėraštį paskyrė kitam tragiško likimo kunigui Povilui Jakui, dar 1938 m. išleidusiam knygą „Ko katalikybė nedavė Lietuvai”. Ir toje knygoje yra rūsčių kaltinimų katalikybei. Tačiau Justino Marcinkevičiaus kūryboje tokių priekaištų nėra. Ten galima rasti poezijos žanrui būdingą įtampą ir tame kontekste suvokiamą kaltinimą bažnyčiai dėl nuolankumo. Puikiai prisimenu Lietuvos disidentą Antaną Terlecką, priekaištavusį bažnyčiai, bet dėl to jis niekada nebuvo kaltinamas antikatalikiškumu.
Visgi yra ir kitų Justino Marcinkevičiaus tekstų. „Bažnytėlė – kaip klūpanti motina – tylų skausmą į dangų kelia.” Arba: „Tik girdėt, kaip atsidūsta / prie maldaknygės žmogus, / kaip į jo neramų būstą / leidžiasi ramus dangus.” O apie šventuosius iš visų paveikslų, rateliu šokančius apie motiną – gal šių kelių poetinių perliukų užteks parodyti ir tai, kaip giliai pajaustas ir suprantamas katalikų pasaulis.
Dar įdomesni atrodo „Mažvydo” dramos vertinimai. Pasirodo, V. Toleikis ją suvokia kaip labiausiai istorinę tiesą iškraipantį tekstą. Mat Mažvydas – evangelikų liuteronų kunigas, kuriam ne „Lie – tu – va” rūpėjo, o jo tautiečių sielų išganymas! Pasirodo kaip skaudžiai tautą suklaidina Justinas Marcinkevičius, nes tik dėl jo kaltės tauta ligi šiol tiki, kad Mažvydas – lietuvių kalbos mokytojas! Taip ir norisi gal žemaitiškai atsidusti: „Marija Karaliene! Mielas Vytautai, a pruots!” Aišku, kad „Mažvydas” – ne istorinis Martyno Mažvydo portretas, o pirmosios lietuviškos knygos, sovietiniais laikais prabilęs apie lietuvybę, autorius. Gal atrastume ir tokių, kuriems Mažvydas yra lituanistas, tačiau ne jis, o Justinas Marcinkevičius sovietmečiu išmokė skiemenuoti Lietuvos vardą… Ir dar kaip stipriai, kaip įtaigiai: „Diena atrištom akim. / Tauta iš kapo pakilus. / Viešpatie, leisk jai atkimt. / Tebūna jos žodžiai kilnūs.” Juk tai – Justino Marcinkevičiaus Mažvydas. Ir tai “Lie – tu – va”, ir tai mūsų evangelija. Negi tai sunku suprasti lituanistui?
Poetai dažnai istorines asmenybes panaudoja visai kitokiems tikslams ir naujiems kontekstams. Kodėl kalbama apie istorinės tiesos iškraipymą? Jei yra tokių, kurie, anot straipsnio autoriaus, „nebuvo intelektualai”, kaip „charakterizuojamas” Justinas Marcinkevičius, tai – jų problema.
Dar įdomiau su „Devyniabrole”, aprašančia pokario metus, partizaninį karą ir laiką, kai „ir naminė, ir pirktinė – / ta pati velniava. / Maišos protas ir degtinė/ Vyksta klasių kova.“ Būtent tie žodžiai skiriami sovietų išaukštintai klasių kovai. Bet ar toks naratyvas tikrai atitinka sovietinės Lietuvos ideologų sampratą apie klasių kovą kaip „girtą klasių kovą”? Klasių kovos elementų pokario dramoje irgi buvo, ne tik patriotinio išsivadavimo ir tai yra neiškraipytas istorijos faktas.
Silpniausiai V. Toleikio straipsnyje atrodo „Pušis, kuri juokėsi” aptarimas. „Bet poetas viską neigė!”, – tėra tik poeto kūrybą analizuojančio mokytojo išvada. Pats Justinas Marcinkevičius geriausiai atsakė į visus jam mestus iš piršto laužtus priekaištus dėl KGB užsakymo vykdymo savo „Taburetėje virš galvos”. Poetas atviravo, kad „kreiva išėjo ta pušis“. Apie V. Toleikio minimą Kazio Sajos paliudijimą gali parašyti pats rašytojas. Valentino Sventicko knygoje „Ką žino upė” visa tai labai tiksliai aprašyta, įskaitant K. Sajos pasisakymus, apie kuriuos irgi būtų įdomu išgirsti V. Toleikio vertinimus.
Straipsnio autoriui šis poeto kūrinys dabar atrodo „antivakarietiškas, tamsybiškas”. Šios frazės man primena sovietizmus „klerikalinis, antikomunistinis, tamsybiškas”. Jeigu V. Toleikis prisimena sovietmečio žodį „tamsybiškas”, tai gal atsimena ir tai, kad ir jis iš to tarybmečio išaugo.
Teksto pabaigoje lyg uoga torto – lituanisto argumentai apie eilėraštį „Kaip laisvė”. Pasirodo, nors parašytas 1974 m., poetas nesidrovėjo jį pasiūlyti rinkiniui, skirtam Spalio revoliucijos 60-mečiui. Ir čia tas eilėraštis skamba kaip revoliucionieriaus balsas, bet ne kaip už Lietuvą kovojančio žmogaus credo. Norisi pasiūlyti lituanistui perskaityti šį eilėraštį 1975 m. Vilniuje „Vagos“ leidykloje išleistoje Justino Marcinkevičiaus knygoje „Eilėraščiai, mažosios poemos”. 270 psl. ras „Tai gražiai mane augino…”, 271 psl. – „Kaip laisvė”. Gražus dviejų nuostabių eilėraščių, pavirtusių dainomis, derinys. Proginio, Spalio 60-mečiui, skirto rinkinio eilėraštį „Kaip laisvė” skaičiau 1974 m. per nelegalias Vėlines Kulautuvos miške prie partizanų apleistų kapų. Po kelių dienų atsidūriau KGB. Saugumiečiai labai prie manęs kibti negalėjo, nes skaičiau iš proginio, spalio šventėms skirto leidinio. Priešingai nei straipsnio autoriui, kad tame leidinyje išspausdintas eilėraštis, mano sielos neapnuodijo.
Bene daugiausia diskusijų viešoje sukėlė V. Toleikio intencija atskleisti Justiną Marcinkevičių kaip „iškiliausią tarybinį lietuvių poetą” ir, jo nuomone, „statyti paminklą žmogui, kuris visą sąmoningą gyvenimą nemėgo Katalikų bažnyčios, yra tikras spjūvis ne tik būtent už tautos garbę kovojusiems lietuviams, bet ir pačiam poetui”. Galima teigti, kad Justinas Marcinkevičius evoliucionavo nuo humanistinio ateisto iki panteisto, o vėliau – ir iki giliai krikščioniškąjį humanizmą suvokusio, tolerantiško intelektualo. Jo bendrystė tiek su Vincentu Sladkevičiumi, tiek su Kazimieru Vasiliausku ar tėvu Stanislovu – neginčijamas faktas. Bet neginčijamas faktas ir tas, kad per ilgą okupacinį laikotarpį Lietuvoje išaugo nevienalytis gyvenimas, kurio nesugrūsi į vieną kolaborantinio okupacinio sovietinio žmogaus paveikslą. Gerai, kad turime dvi sąvokas – „sovietinis” ir „tarybinis”. Ir jos nėra tapačios.
Po antrosios okupacijos pradžioje įsivyravo stalininis sovietizacijos laikotarpis, kurį pakeitė brežnevinė sovietizacija, kuo toliau vis mažiau dariusi įtaką Lietuvos žmonių nuostatoms ir gyvenimo supratimui. Ir štai šalia ėmė augti tarybmečio Lietuvos kultūros fenomenas, kurio „kunigu” ir galima vadinti tiek Justiną Marcinkevičių, tiek ir kitus žymius tarybmečio žmones. To įrodymas – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė! Vytautas Landsbergis – iškiliausias tarybinis čiurlionistas, Julius Juzeliūnas – iškiliausias tarybinis kompozitorius, Eduardas Vilkas – iškiliausiais tarybinis ekonomistas. Taigi ne tik iškiliausias tarybinis poetas Justinas, sąrašą galima tęsti. Visi iniciatyvinės grupės nariai arba nusipelnę tarybinės Lietuvos veikėjai, rašytojai, mokslininkai, menininkai arba aktyvūs visasąjunginės Lenino komjaunimo organizacijos nariai. Nė vieno politinio kalinio, tremtinio, disidento! Jų atsirado tik per Steigiamąjį suvažiavimą. Ryškią kalbą suvažiavime pasakęs Antanas Terleckas taip ir netapo Sąjūdžio nariu.
Tiesa ir ta, kad apie 1950 m. – 1952 m. ir Justinas Marcinkevičius, ir Vytautas Landsbergis, ir Antanas Terleckas įstos į komjaunimą. Vėliau Justinas taps LKP nariu, Vytautui bandymas tapti LKP nariu, anot liudininkų, nepavyks, o Antanas pasuks disidento keliu. Štai toji karta spręs, ar prisitaikyti ir kaupti jėgas, ar pradėti atvirai konfrontuoti. Bet visa toji karta augins tarybinį Lietuvos kultūros fenomeną, dar kitaip vadinamą tautiniu komunizmu. Ir aš mylėjau šį tarybmetį, jo pasiekimus, jo kūrėjus. Ir šiandien didžiuojuosi tarybmečio Algirdu Šociku, Arvydu Saboniu, Janiu Grinbergu, Virgilijumi Noreika, Sauliumi Sondeckiu, Pranu Norkūnu, Jurgiu Brėdikiu, Gediminu Jakuboniu, Algimantu Marcinkevičiumi, Kazimieru Ragulskiu ir daugybe kitų sportininkų, menininkų, rašytojų, mokslininkų, gydytojų, mokytojų, inžinierių. Man jie – ne sovietmečio žmonės. Sovietmečiui atstovavo Antanas Sniečkus, Kazys Preikšas, Alpas Liepsnonis, Genrikas Zimanas, Mykolas Burokevičius, Juozas Kuolelis ir daugelis kitų. Į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, į Baltijos kelią, į Kovo 11-ąją atėjo būtent tarybmečio Lietuvos žmonės, o sovietiniai liko su Jedinstvo ir LKP (TSKP).
Štai kodėl Justinas Marcinkevičius yra iškiliausias tarybmečio Lietuvos poetas. Jis ir iškiliausias Kovo 11-osios Lietuvos poetas. Pirmasis Lietuvos atgimimas neįsivaizduojamas be Maironio, antrasis – be Justino Marcinkevičiaus. Ir nebereikia nei vedlio mito, nei pasiteisinimų dėl sovietmečio gniaužtuose užaugusios ir savo tautos laisvę subrandinusios kartos prisitaikymo strategijos. Vis atsimenu tėvo Stanislovo žodžius, pasakytus man 1972 m. Paberžėje: „Vyteni, mums reikia ne sukilusių, bet pakilusių žmonių, o jie per vieną dieną neužauga!” Teisus Justinas Marcinkevičius, tą pakilimo bangą auginęs. Taigi „Kiek rovė – neišrovė”, nes „Tai gražiai mane augino / …vienas žodis Lietuva”.
Štai kodėl vos pamatęs V. Toleikio straipsnio antraštę ieškojau įžvalgų apie iškiliausią tarybinį lietuvių poetą Justinas Marcinkevičių ir tarybmečio Lietuvos kartą, kurią jis augino. Be tarybmečio kartos, sugriovusios sovietinę Lietuvą, nebūtų ir Kovo 11-osios Lietuvos. Kaip nebūtų nei tautos gyvybės, nei garbės, nes gyvybė ir garbė – neatskiriamos. Kaip nuo Lietuvos laisvės neatskiriamas ir Justinas Marcinkevičius.
