Vaikams, gimusiems atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, šiemet sukako 30-imt. Kandidatavimo į Seimą amžiaus cenzas – 25 metai. Tai reiškia, kad jeigu per 2016-ųjų rinkimus Nepriklausomybės vaikai buvo ką tik perkopę šią kartelę, šiemet sąrašuose pamatysime jau gerokai daugiau kandidatų, kurie gimė laisvoje Lietuvoje ir pasaulį mato visiškai kitaip, nei dauguma dabartinių Seimo narių.
Pati esu iškelta atstovauti socialdemokratus Verkių rinkimų apygardoje, matau savo kartos atstovus kitų partijų sąrašuose, o jauniausia praeitos kadencijos seimo narė Rūta Miliūtė yra mano bendraamžė.
Taip pat žinome, kad Lietuvos rinkėjai dažnai reiškia nusivylimą tuo, kad Seime dešimtmečiais sukinėjasi tie patys politikai. „Valstybės vairą laikas perimti jaunesnėms rankoms“, sako dažnas jų.
Bet ar Lietuvos politinė ir žiniasklaidos klasė tikrai pasiruošusi nepriklausomybės kartos atėjimui į politiką? Ar mūsų kartos idėjos ir siekiai bus suprasti? Pastarųjų mėnesių įvykiai aiškiai parodo, kad atsakymas yra neigiamas. Tai, kas rūpi Nepriklausomybės kartai, dabartiniam politiniam elitui dažnai atrodo nesuprantama, nesvarbu, ar net pavojinga.
Tai, kas rūpi Nepriklausomybės kartai, dabartiniam politiniam elitui dažnai atrodo nesuprantama, nesvarbu, ar net pavojinga.
Pradėkime nuo ryškiausio pavyzdžio – Black lives matter (BLM) protesto. Mūsų karta, atsidariusių sienų, studentų mainų programų ir turizmo dėka turi begales kitų rasių draugų ir pažįstamų.
Daugelis pažįsta ir mūsų šalyje gyvenusių ir įvairaus laipsnio rasizmą patyrusių draugų. Taizé mano sutiktas portugalas Bruno, dalyvavęs Erasmus mainuose Vilniuje, pasakojo, kiek daug priekabiavimo patyrė vien dėlto, kad yra tamsesnio gymio. Tad nenuostabu, kad BLM proteste Vilniuje dalyvavo daugybė jaunimo.
Mums, priešingai nei teigia kritikai, rasizmas nėra teorinė ar svetima problema, importuota iš užsienio portalų ar Instagramo komentarų. Ne, tai problema, kuri liečia mus visus ir kuri Lietuvoje taip pat svarbi, kaip ir kitose pasaulio šalyse.
Žinoma, tai nelengva suprasti mūsų komentatoriams ir politiniam elitui. Kadangi problema lietė JAV, vis dar esančias didžiausiu mūsų saugumo garantu, buvo galima numanyti, kad daugelis žmonių nuo pozityvių komentarų saugiai susilaikys.
Visgi liūdna buvo skaityti visą eilę pamokymų ir galvos kraipymų, jaunimo vadinimo Antifa teroristais ir t. t. Tuo pačiu Nepriklausomybės kartai buvo pasakyta – žinokit savo vietą.
Kažkas panašaus nutiko ir su klimato krize. Gretos Thunberg pradėtas judėjimas Fridays for Future, sėkmingai rinkęs tradicinio lietuviško piketo dydžio minias, didesnio žiniasklaidos dėmesio nesulaukė. Judėjimo dalyvių ir jų mitingų nelankė politikai ir žurnalistai. O kokia psichozė Lietuvos viešojoje erdvėje kilo po garsiosios Gretos kalbos! Kiekvienas dešinysis politinių komentarų veteranas jautėsi asmeniškai sužeistas Gretos „How dare you? (Kaip jūs drįstate?)“.
Nepaisant viso šio nesiklausymo, tam, kad pamatytume žaliųjų vertybių svarbą mano kartai jokių apklausų daryti nereikia – tereikia užeiti į prekybos centrus. Ten žaibiškai auga ekologiškų produktų ir veganų skyrių asortimentai, augaliniai pienai užima vis didesnę rinkos dalį ir jų galima nusipirkti praktiškai visose maisto prekių parduotuvėse.
Aplinkos ministro pagrindiniai rūpesčiai – įteisinti medžioklę lankais, o premjeras S. Skvernelis pirma pasitaikiusia proga perkelia pinigus iš ir taip varganos klimato kaitos programos.
Žinoma, akivaizdu, jog spręsti klimato krizę vartojimo pokyčių nepakanka, bet jie aiškiai parodo kintančias vertybes, kurias prekybininkai ir maitinimo įstaigos puikiai mato.
Vykstant reikšmingiems pokyčiams, ką daro politinis elitas? Aplinkos ministro pagrindiniai rūpesčiai – įteisinti medžioklę lankais, o premjeras Saulius Skvernelis pirma pasitaikiusia proga perkelia pinigus iš ir taip varganos klimato kaitos programos.
Nuolat girdime, kad žalioji politika per brangi ir vis tiek nieko nepakeisime. Įsivaizduokite, kad vietoje LEO LT aferos ir išleistų milijonų, būtume Lietuvos pajūryje statę vėjo jėgainių parką, tarkime, tokį, apie kurį kalba Klaipėdos universiteto mokslininkai. Anot mokslininkų, toks parkas leistų pagaminti trečdalį Lietuvos metinės elektros energijos poreikio.
Mes nuolatos svajojame apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę, bet vienintelį tikrą būdą ją pasiekti tiesiog ignoruojame. Jei tuomet būtume ėmęsi veiksmų, galbūt šiandien nereiktų tiek diskutuoti, ar pirkti Astravo elektrą iš latvių. Bet tada buvo per brangu.
Apskritai, mano kartos ambicijos jau seniai prasilenkia su mūsų besikeičiančių valdžių vizija. Jei mano karta savo veiklą iškart mato Europos kontekste ir siekia konkuruoti jame, kurti Europoje, parduoti Europoje, gyventi Europoje, tai mūsų valdžia yra susitaikiusi su vilkimusi Europos Sąjungos uodegoje.
Pasakykite bent vieną tikrai ambicingą valstiečių, apsišaukėliškai pasivadinusių žaliaisiais, Vyriausybės ar Seimo projektą! Nevarkit, nes nepavyks. Net ir valstiečių oligarcho Ramūno Karbauskio beprasmės fantazijos – išdalinti vaikams po tautinį kostiumą – nesugebėta įgyvendinti.
Net ir valstiečių oligarcho Ramūno Karbauskio beprasmės fantazijos – išdalinti vaikams po tautinį kostiumą – nesugebėta įgyvendinti.
Viskas, kaip būdinga šiai valdžiai, baigėsi lozungais ir šnipštu. Apskritai, po to, kai pasiekėme savo ankstyvosios Nepriklausomybės tikslą – įstoti į NATO ir ES – akivaizdžiai praradome kryptį. Įstojome ir … sustojome. Lyg įstojimas būtų kelio pabaiga.
Galbūt tai buvo kelio pabaiga senajai nomenklatūrai, kuriai Briuselis tiesiog pakeitė Maskvą ir kuri Europos gyvenime vis dar jaučiasi svečiais. Tačiau jau užaugo kita karta – mūsų karta, – kuriai Europa jau seniai yra darbo ir gyvenimo horizontas. Kuriai Europa tiesiog yra namai. Visgi, neramu, kad dideli planai bus palaikyti utopijomis ir nerimtumo ženklu.
Užbaikime tuo, ko mano kartai dar reikia pasimokyti – socioekonominiu jautrumu. Fintechai, hubai ir startuoliai yra be galo svarbūs mūsų ekonomikai, bet turime nepamiršti, kad didžioji dalis mūsų tautiečių niekada nedirbs šiame sektoriuje.
Didžioji dalis lietuvių neturi galimybės rinktis karjeros kryptį, susitarti su darbdaviu dėl darbo laiko ar dirbti iš namų. Jų įnašas nėra vertinamas ir adekvačiai apmokamas, o viršvalandžiai laikomi savaime suprantamais.
Norint tai pakeisti, būtina keisti ir jau egzistuojantį šalies ekonominį modelį. Kaip sako Vaidas Navickas, mes nebegalime būti Europos Sąjungos Bangladešas, kuris konkuruoja tik mažomis algomis ir mažais mokesčiais. Šią pamoką mano karta dar turi įsisavinti.