Neseniai teisingumo ministras džiaugėsi, kad Lietuvoje sumažėjo įkalintų asmenų skaičius – nuo 232 iki 198 šimtui tūkstančių gyventojų. Nors tai teigiamas pokytis, toks progresas mums neleido pakilti iš gėdingos paskutinės vietos Europos sąjungoje.
Apskritai, šis pokytis statistinėse lentelėse leido „aplenkti“ tik vieną šalį – Azerbaidžaną. Ir tai parodo, kokioje gilioje krizėje yra atsidūrusi mūsų kriminalinio teisingumo sistema.
Pasirodo, tik pervadinti kalėjimus pataisos namais nepakako.
Teisingumo ministras taip pat atskleidė, kad pakartotinai nusikalsta net 62 procentai iš įkalinimo įstaigų išėjusių asmenų. Šiuo aspektu, deja, taip pat ženkliai viršijame kitų ES narių rodiklius. Taigi, pasirodo, tik pervadinti kalėjimus pataisos namais nepakako.
Šie du teisingumo ministro pareiškimai rodo gerėjančią, tačiau nepakankamai greitai gerėjančią kriminalinio teisingumo sistemos padėtį.
Kita vertus, įsisiūbavusiose partijų rinkimų į Seimą kampanijose apie kriminalinio teisingumo problemas taip pat beveik niekas nekalba, tad vilčių rimtiems pokyčiams nėra daug.
Kaip ir ankščiau, kriminalinis teisingumas yra ta sritis, kurios net kas 4 metus niekas nepasivargina pakankamai atsakingai pakapstyti (o kas ketverius metus dėmesio Lietuvoje gauna beveik visi), nebent jei kalbama apie kokią nors rinkimiškai patrauklią temą, kaip kad legali kanapė.
Pats kriminalinis teisingumas nėra rinkimiškai patraukli tema, nes ji liečia tuos, kurie ir taip yra visuomenės „nurašyti” – nusikaltusius, nuteistuosius, už aukštų tvorų gyvenančius kalinius. Tam, kad visuomenė atkreiptų dėmesį į nuteistąjį, jis turi būti arba Daktaro lygio kriminalinė žvaigždė, arba šešiems mėnesiams patekti į komą, likti neįgaliu ir įrodyti, kad prokuratūra nedirba savo darbo ir netgi dangsto už aukštų tvorų vykstančią beprotybę.
Taigi, kalbėdamas apie bet kokias įkalinimo įstaigas liečiančias pertvarkas, visuomet rizikuoji sulaukti replikos: „Normalūs žmonės nesuduria galo su galu, o čia šitie rūpinasi tais nusikaltėliais“.
Visgi tai, kad pagal įkalintų asmenų skaičių Europos Sąjungoje mes esame „pirmūnai” reiškia ir tai, kad esame pirmūnai pagal skaičių vaikų, augančių be įkalintų tėvų ir šeimų, gyvenančių be įkalintų maitintojų.
Mūsų pirmavimo priežastys dvilypės: neadekvačiai griežtas baudžiamasis kodeksas bei tragiška socialinė atskirtis, kurios dėka, gimęs skurde, greičiausiai ir užaugsi, dirbsi ir pasensi skurde. Taip, nusikaltimus žmonės dažniausiai daro ne dėl to, kad paklūsta kažkokiam mistiniam blogio impulsui slypančiam juose.
Veikiau jau nusikalstame tada, kai matome, kad legaliais veiksmais pakeisti savo socioekominės padėties negalime, arba manome, kad legaliais veiksmais pakeisti gyvenimą yra per daug sunku. Tokio nusikalstamumo priežastis yra socioekonominė atskirtis.
Kita vertus, nusikalstame ir tada, kai pakliūname į „nusikalstamą kultūrą”, ten randame draugus, nusikaltėlių bendruomenę, idealus, kuriais galime sekti, kitaip tariant, randame bendruomenę. Tokio nusikalstamumo priežastis yra prasta švietimo sistemos padėtis ir kultūrinė-politinė atskirtis, prasmingo priklausymo jausmo stygius.
Norėdamas siekti geresnio gyvenimo, kuris eitų koja kojon su įstatymo raide, pirmiausia turi žinoti, kad toks gyvenimas yra įmanomas ir gauti įrankius jo siekti.
Tie, kas domisi Lietuvos kriminalinio teisingumo problemomis, gali paliudyti, kad jeigu bent nedidelė dalis to, kas vyksta kalėjimuose, patektų į pirmuosius portalų puslapius, mes jau kitą dieną eitume į protestą #UžNuteistųjųGyvybes. Be taip nenutinka, nes didelė dalis žmonių vis dar mano, kad kaliniai nusipelno visos kančios, kurią patiria už grotų. Tai kyla iš fakto, kad mes per retai apmąstome jau minėtas nusikalstamumo šaknis. Dažniau mums įprasta manyti, kad „mes taip negalėtume“.
Smulkus nusikaltimas, už kurį galima būtų taikyti visą spektrą baudžiamosios atsakomybės formų, nuveda žmones į vietą, iš kurios niekas negrįžta nesužalotas.
Tiesa ta, kad Lietuvoje į kalėjimus sodiname už suktines, smulkias vagystes, savigyną ir t.t., žinodami, kas vyksta kalėjimuose. Smulkus nusikaltimas, už kurį galima būtų taikyti visą spektrą baudžiamosios atsakomybės formų, nuveda žmones į vietą, iš kurios niekas negrįžta nesužalotas.
Kartas nuo karto viešosios erdvės dėmesio sulaukia ekstremalūs atvejai: kaip kalinio, kurį devynerius metus kalėjime prievartavo atvejis. Kalbėdamas apie jį, kalėjimo gydytojas atviravo, kad šio konkretaus atvejo neprisimenantis, tokių prievartaujamų kalinių kalėjimuose daugybė.
Mūsų naudojami metodai tik skatina pakartotinį nusikalstamumą, kadangi užtenka labai nedaug, kad įmestume žmogų į sistemą, kurioje galioja savos taisyklės, ir kurioje nedidelis nusikaltimas gali virsti visą gyvenimą trunkančia tragedija.
Net ir išejusiems iš kalėjimų, nesiūlome pakankamai veiksmingų būdų sėkmingai integruotis į visuomenę, tad net jeigu asmuo tariamai ir pasimoko iš savo klaidos ir tampa visokeriopai geresniu piliečiu, jo teistumas gana greit jį sugrąžina ten, nuo kur jis pradėjo. Ex nuteistųjų reintegracija mažai kam atrodo gera investicija, tad jie tampa valstybės, šeimos ir giminės paslaptimi, apie kurią geriausia nekalbėti, nes tai tik sukels nesibaigiančias diskusijas.
Ko turėtume imtis, kad situacija taptų geresnė?
Pirmiausia, didinti baudžiamosios atsakomybės formų įvairovę, neapribojant jos laisvės atėmimu (namų areštas, apykojės, viešieji darbai, įpareigojimas mokytis, dirbti, atlyginti žalą nukentėjusiems).
Tuomet privalome gerinti įkalintųjų gyvenimo sąlygas – pasirūpinti elementariu saugumu ir sveikata, apsauga nuo tų, kurie gali jais pasinaudoti, grasinti, sužaloti.
Turime plėtoti atvirųjų kolonijų tinklą, investuoti į pakelės namus, atidžiau ir peržiūrėti baudžiamąjį kodeksą ir inovatyviau mąstyti apie baudžiamąją atsakomybę ir jos paskirtį, skirti daugiau dėmesio nuteistųjų šeimoms ir ypač vaikams.
Žiūrint plačiau, nusikalstamumas savo šaknis leidžia ten, kur yra didžiausia socialinė atskirtis. Jeigu nuo vaikystės neturi galimybių jaustis saugus šeimoje, gauti gerą išsilavinimą ir sulaukti adekvačios ir savalaikės pagalbos iš valstybinių institucijų, esi priverstas saugumo, priklausymo ir galimybių ieškoti už įstatymo ribų.
Mes esame atsakingi už tai, kad nuosprendis gimti skurstančioje šeimoje bei asocialioje aplinkoje, nevirstų nuosprendžiu, sėdint teisiamųjų suole. Teisingumas ir lygybė nėra ir negali būti „teisiųjų“ privilegija.
