Savo knygoje Homo Deus žymus istorikas ir mokslo populiarintojas Yuval Noah Harari teigė, kad mes būsime paskutinė karta kuri mirs, nes mokslo pasiekimai mūsų vaikams leis gyventi amžinai. Visgi, jei teoriškai tokia galimybė lieka tiek pat reali kaip tada, kai Harari ją užrašė, egzistenciškai COVID-19 epidemija tokį optimizmą padarė sunkiai suvokiamu. Dar įdomiau tai, kad epidemiologai jau kurį laiko skambino varpais apie tai, jog dėl agresyvios žmogaus veiklos ir jos poveikio plėtros į visas Žemės kertes epidemijų drastiškai daugės. Mes nesiklausėme ir toliau nesiklausome. Taip pat negirdime ir viso legiono sveikatos specialistų, kurie su nerimu žvelgia į kitas didžiąsias Vakarų Europos sveikatos krizes.
Epidemiologai jau kurį laiką skambino varpais apie tai, jog dėl agresyvios žmogaus veiklos ir jos poveikio plėtros į visas Žemės kertes epidemijų drastiškai daugės. Mes nesiklausėme ir toliau nesiklausome.
2018 metais 55,4 procentai visų Lietuvoje mirusių žmonių mirė dėl kraujotakos sistemos ligų. Tai 21922 mirtys. Tais pačiais metais Lietuvoje daugiau nei šimtas tūkstančių žmonių sirgo diabetu. Nors Lietuva per paskutinius penkiolika metų traukėsi, diabetikų skaičius išaugo tris su puse karto. Pridėkime apie šimtą keturiasdešimt tūkstančių psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių gyventojų ir atsiskleis liūdnas vis labiau ir labiau sergančios populiacijos vaizdas. Ir tai tik oficiali statistika! Kiek yra sergančių depresija, bet tikinančių save, kad tai „tik liūdesys“? Kiek prediabetikų (kuomet cukraus lygis kraujyje didesnis už normalų, bet per mažas diagnozuoti diabetą), kiek nediagnozuotų širdies ir kraujagyslių ligonių?
Kraujotakos sistemos ligos, diabetas bei psichikos ir elgesio sutrikimai dar iki COVID-19 dažnai vadinti mūsų laikų epidemijomis. Tiesa, šių epidemijų aukos dažniausiai yra visiškai nepastebimos ir veikia bei gyvena šalia. Beveik visos šių ligų atmainos formuojasi ir žudo lėtai, be staigių pokyčių ir fanfarų. Dėl šių ligų niekas neuždaro šalių, neuždaro net ir McDonaldų. Matyt todėl, net ir tiesiogiai su jomis susidūrusiems, ar net jomis sergantiems, epidemijos mąstai atrodo migloti.
Šios ligos turi ir daugiau bendro. Pirmiausia, jos dažniausiai kyla dėl gyvenimo būdo ypatumų. Kalbant konkrečiau, nors ligos biologinės, jų priežastys yra socioekonominės. Žmonės valgo daug stipriai perdirbto, riebalų ir paprastųjų angliavandenių prifarširuoto šlamšto, nes negali sau leisti nusipirkti kokybiškesnio maisto, arba neturi laiko maistą gamintis patys.
Didelis neužtikrintumas, trumpi kontraktai ir darbas pagal individualią veiklą, nuolatinis persidirbimas, kurį pakelti daugelis gali tik dėka energetinių gėrimų, kavos, cigarečių ir savaitgalinių vakarėlių – vieno ekonomikos sektoriaus tikrovė. Kitoje pusėje turime žemą užmokestį, monotonišką darbą ir praktiškai jokių šansų ištrūkti iš žemų ir vidutinių pajamų spąstų.
Tad prie visų trijų mūsų epidemijų tiesiogiai prisideda vieta, kur dažnas mūsų praleidžiame beveik pusę laiko, kai nemiegame – darbas. Neužtikrintumas ir persidirbimas skolomis ir augimu grįstoje ekonomikoje ir fizinis pervargimas, beviltiškumas ir mažos pajamos žemos pridėtinės vertės ekonomikos sektoriuje savaip prisideda prie prastos mitybos, mažo fizinio aktyvumo ir aukštų streso lygių, kurie ir yra pagrindiniai įtariamieji kalbant tiek apie diabetą, tiek apie kraujotakos sistemos ligas, psichikos ir elgesio sutrikimus.
Būtent perėjimas nuo medikamentinio-biologinio gydymo modelio prie proaktyvios, gyvenimo būdo pokyčiais grįstos medicinos ir prevencijos turėtų būti pirmasis žingsnis.
Ar galime reikšmingai sumažinti šių trijų epidemijų mastą nepakeitę mūsų ekonomikos modelio? Žinoma, galime. Tarp diabeto, psichikos ir elgesio sutrikimų bei kraujotakos sistemos ligų yra ir dar vienas bendras vardiklis – visą gyvenimą vartojami medikamentai. Būtent perėjimas nuo medikamentinio-biologinio gydymo modelio prie proaktyvios, gyvenimo būdo pokyčiais grįstos medicinos ir prevencijos turėtų būti pirmasis žingsnis. Būtent todėl būtina vėl atidaryti diabetikų dienos stacionarą (o ateityje ir daugiau panašių institucijų), kuriame būtų galima daryti mankštas, rūpintis diabetinėmis pėdomis, bendrauti su dietologais ir sulaukti kasdienės, su tvariais gyvenimo būdo pokyčiais susijusios pagalbos.
Bet ne visi su aptartomis problemomis susiję pokyčiai reikalauja didelių pinigų, kai kur jie įmanomi ir permąsčius viešųjų įstaigų veiklą. Pakalbėkime apie mūsų vaikus. 18-mečiai sergantys antro tipo diabetu dar prieš keturiasdešimt metų buvo neįsivaizduojami, o dabar tai – realybė. Sparčiai auga ir vaikų, turinčių psichikos ir elgesio sutrikimų, skaičius. Aurelijus Veryga jau žengė pirmuosius žingsnius link sveikesnio raciono mokyklų valgyklose. Iš pradžių mokytojai piktinosi, kad vaikams maistas neskanus ir šie jo nevalgo, bet po kurio laiko situacija pasitaisė. Iš tiesų verta bent preliminariai paskaičiuoti, ar sveiki nemokami pietūs (ir gal net pusryčiai) kainuotų brangiau nei sąskaitos poliklinikose, kurias generuoja prasta (arba nepakankama) mityba brendimo ir augimo laikotarpiais.
Dabar jau žinome, koks svarbus mūsų organizmams vanduo, bet mokyklose 6-7 valandas praleidžiantys mokiniai neretai nė karto neatsigeria vandens. Dar blogiau, dažnai tuo metu jie vartoja dehidrataciją skatinančius cukruotus gėrimus. Tad mokyklų veikimą reikia pergalvoti taip, kad jose būtų centralizuotai skatinamas vandens gėrimas. Paskutinis pavyzdys – mokslininkai sako, kad 8 valanda ryto paaugliams yra iš principo per ankstyvas laikas keltis. Dėl to daugelis moksleivių metų metus patiria chronišką miego trūkumą, kuris blogina atmintį, dėmesį ir psichinę sveikatą. Šalys ir mokyklos, kurios pavėlino pamokų pradžią, pastebėjo pagerėjusius moksleivių rezultatus. To ir reikėjo tikėtis.
Nuo pokyčių mūsų darbo aplinkoje ir ekonominėje sistemoje, proaktyvios ir prevencinės medicinos, iki smulkių priemonių gerinant mūsų institucijų veiklą – įrankių kovoti prieš mūsų epidemijas daug. Bet pradžiai reikia pripažinti ir jų egzistavimą, ir skausmo bei kančios mąstą, kurį sukelia.
