Artėjantys mėnesiai bus dar karštesni, atmosferą iki maksimumo įkaitins artėjantys Seimo rinkimai, juokauja teisininkas, ekonomistas, buvęs sveikatos apsaugos viceministras, kandidatas į LR Seimą Valentinas Gavrilovas. Valentinas gimė, augo ir mokėsi Vilniuje, yra etninis rusas ir dėl to nesijaučia geriau arba blogiau. Aktyviai domisi tautinių mažumų problemomis, bendruomenių veikla. Organizaciniai sugebėjimai, ramus ir tolerantiškas būdas, noras išklausyti, suprasti, motyvuoti ir telkti žmones, įtraukia Valentiną vis į naujas veiklas. Lengvai bendraujantis su įvairaus amžiaus žmonėmis, Valentinas pelnė bendražygių pagarbą. Šiuo metu jam patikėtos atsakingos Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) Vilniaus miesto skyriaus pirmininko pirmojo pavaduotojo pareigos.
„Gyvename su žmonėmis ir tarp žmonių. Nuo mūsų pačių bendravimo priklauso sėkmės ir galimybės“, – įsitikinęs Valentinas Gavrilovas.
Pokalbis sukasi apie kasdienybę ir tai, kas kiekvienam žmogui svarbu – vietovę, kurioje jis gyvena, sveikatos apsaugą, šeimą, tradicijas.
– Jūsų vardas ir pavardė yra slaviškos kilmės, tačiau pilietine ir politine prasme, esate grynų gryniausias lietuvis. Kokias tradicijas puoselėjate šeimoje?
– Gimiau ir užaugau Lietuvoje, Vilniuje, Lietuva yra mano Tėvynė. Tačiau kaip ir abu mano tėvai, esu rusas ir tuo didžiuojuosi. Užaugau šeimoje, kurioje kalbama rusų kalba, mokiausi ir baigiau rusų mokyklą (dabartinė Santaros gimnazija, o anksčiau – 4-a vidurinė mokykla). Po mokyklos baigimo įstojau į Vilniaus universiteto teisės fakultetą, studijavome valstybine kalba. Vėliau buvo būrio vadų kursai generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, man suteiktas leitenanto laipsnis. Taip pat Vilniaus universitete baigiau ekonomikos studijas, esu teisės ir ekonomikos magistras. Darbinės karjeros metu teko dirbti ir privačiame, ir viešajame sektoriuose, vadovauti savo nedidelei įmonei, būti Konkurencijos tarybos teisės skyriaus vedėju, Sveikatos apsaugos viceministru. Esu pavyzdys to, kad Lietuvoje visų tautybių žmonės gali laisvai siekti karjeros ir dalyvauti visuomeniniame ar politiniame gyvenime. Šeimoje su žmona ir vaikais bendraujame rusų kalba, bet aš džiaugiuosi, kad vyresni vaikai (jauniausiam sūnui dar tik penkeri metai) puikiai šneka lietuviškai ir turi nemažai lietuviškai bendraujančių draugų. Pats esu stačiatikis, mano žmona – katalikė, todėl mūsų šeimoje susilieja krikščioniškos tradicijos. Ir Kalėdas, ir Velykas švenčiame du kartus, (kai stačiatikių ir katalikų Velykos nesutampa). Svarbiausia mūsų šeimos tradicija – pagarba visoms kultūroms. Gyvename su žmonėmis ir tarp žmonių. Nuo mūsų pačių bendravimo priklauso sėkmės ir galimybės.
– Nuo 2010 m. valstybėje nėra galiojančio tautinių mažumų įstatymo, nors dar 2000 m. Lietuva be jokių išimčių ratifikavo Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, tokiu būdu išreikšdama sutikimą užtikrinti dokumente išvardintas teises. Deja, dalis nuostatų iki šiol nėra perkelta į nacionalinį teisinį reglamentavimą. Jeigu taptumėte Seimo nariu, ką siūlytumėte šioje srityje pirmiausia?
– Pirmiausia, labai svarbu yra kalbėti apie visų Lietuvoje gyvenančių tautybių atstovus, nerūšiuojant jų į skirtingos „vertės“ grupes. Kartais pasigirsta raginimų išskirti tautines mažumas (tautinė–etninė grupė, kuri pasaulyje neturi savo tautinės valstybės) ir tautines bendrijas (tautinė–etninė grupė, kuri už valstybės ribų turi savo tautinę valstybę). Tokio požiūrio atstovai mano, kad tautinių bendrijų atstovai lyg ir turi mažiau teisių, nes gali išvykti gyventi į savo tautinę valstybę. Mano manymu, tai itin neteisinga. Tokio atskyrimo nėra ir Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijoje. Daugiakultūriškumas yra mūsų šalies vertybė ir privalumas. Įvairių tautybių atstovai geriausiai jaučiasi šalyje ir tampa tikrais jos patriotais, kai jų nebandoma asimiliuoti ir jie gali puoselėti savo tradicijas. Manau, kad Lietuvoje reikėtų užbaigti Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos nuostatų perkėlimą į nacionalinę teisę ir išspręsti lotyniškų raidžių naudojimo problemas nurodant asmenų vardą ir pavardę oficialiuose dokumentuose. Šis klausimas jau seniai susijęs ne tik su mūsų šalyje gyvenančiomis tautinėmis mažumomis, bet ir su mūsų buvimu Europos Sąjungoje. Taip pat leisti tradicinius vietovių ar gatvių pavadinimus nurodyti ir tautinės mažumos kalba (greta lietuviško užrašo).
– 2010 m. konservatorių ir liberalų vyriausybė panaikino Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą. Tai buvo politinis gestas, liudijęs dešiniųjų požiūrį į tautines mažumas. Socialdemokratų XVI-oji vyriausybė atkūrė departamentą. Kaip manote, kodėl tautinėms bendrijoms ši įstaiga yra tokia svarbi?
– Ši įstaiga padeda organizuoti ir koordinuoti bendruomenių ir tautinių mažumų organizacijų veiklą, todėl aktyviems tautinių mažumų atstovams departamentas yra svarbus. Daugumai tautinių mažumų atstovų departamento buvimas yra svarbus simbolis, tai reiškia, kad valstybei rūpi kuo ir kaip gyvena įvairių tautų atstovai, bandoma padėti jiems išlaikyti savo tradicijas, spręsti aktualias problemas. Departamento veikla turi teigiamą įtaką tautinių mažumų atstovų savijautai.
– Lietuvoje gyvena 154 tautybių atstovai, kurie sudaro apie 15 proc. visų Lietuvos gyventojų, aktyvią kultūrinę veiklą Lietuvoje vykdo apie 300 tautinių mažumų nevyriausybinių organizacijų, tautinių mažumų atstovai gali gilinti kalbų žinias šalies aukštosiose mokyklose ir t.t. Nepaisant to, Lietuvoje yra tautinių grupių, kurios susiduria su negatyviu visuomenės požiūriu. Ką mums reikia keisti, kad taptume tolerantiškesni?
– Kai kuriais atvejais negatyvus požiūris į konkrečios tautos atstovus formavosi istoriškai ir tokiu atveju situacija gali keistis tik geresnio visuomenės švietimo dėka. Pavyzdžiui, daugumos požiūris į romų bendruomenės atstovus pamažu keičiasi, tampame tolerantiškesni. Taip pat labai svarbu, kad įvairiausi geopolitiniai įvykiai netaptų negatyvaus požiūrio į visus konkrečios tautos atstovus priežastimi. Lietuvoje turime gilias tolerantiškumo ir pagarbos kitų tautybių bei kultūrų istorijai tradicijas, kurias turime branginti ir puoselėti.
– Pakalbėkime apie kitą Jus dominančią sritį – sveikatos apsaugą. Kai ėjote sveikatos apsaugos viceministro pareigas tikinote pamatęs, ką sveikatos politikoje reikėtų keisti ar bent jau tobulinti. Kaip sveikatos paslaugų prieinamumą ir kokybę vertinate šiandien?
– Šiandien neįmanoma nepaminėti koronaviruso pandemijos ir mūsų valdžios reakcijos į ją, taip pat pandemijos įtakos sveikatos paslaugų prieinamumui. Kiekvienoje krizėje yra galimybė. Pandemija paskatino mokytis atsakomybės ne tik už save, bet ir už savo artimuosius, bendradarbius, draugus. Pandemija suteikė valdančiajai daugumai rimtą galimybę ir atsakomybę pademonstruoti savo sugebėjimus. Turiu pripažinti, kad chaoso ir neparuoštų sprendimų netrūko visame pasaulyje. Lietuvoje sugebėjome gana neblogai stabdyti viruso plitimą, tačiau netrūko ir klaidų – medikai neaprūpinti tinkamomis priemonėmis, apribotos galimybės gauti reikalingą pagalbą kitomis ligomis sergantiems žmonėms, vėluota testuojant įtariamus užsikrėtusius. Turime pasimokyti iš klaidų. Negalime nesustabdomai centralizuoti sveikatos apsaugos srityje veikiančių įstaigų, turi būti didesnis dėmesys regionams užtikrinant operatyvų sveikatos pagalbos prieinamumą. Taip pat svarbu didinti efektyvių vaistų prieinamumą bei trumpinti pacientų patekimo pas gydytojus laiką.
– Esate ne tik teisininkas, bet ir ekonomistas. Dėl pandemijos ekonomikoje susidarė beprecedentė situacija. Žmonės ribojo savo vartojimą, keliones, atostogas užsienyje, dalis ekonomikos negalėjo iš vis funkcionuoti. Ką ši krizė atskleidė Lietuvoje? Beje, ar valdžios dovanas, žmonių apibūdinamas kaip ,,pinigų pabarstukai‘‘, vertinate kritiškai ar tam pritariate?
– Šiuo metu visas pasaulis susiduria su ekonomine krize. Ir šios krizės priežastimi yra ne tik koronaviruso pandemija ir su ja susijusios karantino priemonės. Ekonomikos stabdymo pasekmes valstybės stengėsi sumažinti ,,užliedamos“ ekonomiką skolintais pinigais. Tokio skolinimosi galimybės nėra beribės, skolas teks grąžinti. Be abejo, dėl pandemijos, kuri, matyt, artimiausiu metu nesibaigs, žmonėms visame pasaulyje teks koreguoti savo įpročius, o verslams teks prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Jau dabar atskiri verslo sektoriai – aviacijos keleivių pervežimo, viešbučių, turizmo, renginių organizavimo ir pan., yra reikšmingai paveikti ir turi koreguoti savo ateities planus. Akivaizdu, kad valstybė neturės galimybių pastoviai palaikyti nukentėjusių verslų gyvavimo ir turės skirti resursus socialinių bei sveikatos apsaugos klausimų sprendimui. Kalbant apie Lietuvos valdančiųjų sprendimus išmokėti vienkartines išmokas vaikų turinčioms šeimoms ir pensininkams – nemanau, kad tai turime vertinti kritiškai. Nepaisant to, kad vyriausybė akivaizdžiai stengiasi priderinti šias išmokas prie rinkimų, turime pripažinti, kad mūsų pensininkams ir vaikus auginančioms šeimoms, bent jau didesnei jų daliai, tos išmokos yra labai reikalingos ir bent šiek tiek padės jaustis užtikrinčiau. Be abejo, tokios vienkartinės išmokos negali išspręsti susikaupusių problemų, todėl socialdemokratai siūlo stiprinti valstybę ir didinti jos galimybes padėti savo gyventojams. Siekiant stipresnės valstybės, pirmiausia turime pagaliau įgyvendinti siūlymus dėl teisingesnės mokesčių sistemos, taikant progresyvius tarifus visoms gyventojų pajamoms.
– Gerai Jus pažįstantys žmonės pastebi, kad jau daugelį metų aktyviai dalyvaujate politikoje. Kodėl Jums to reikia?
– Į socialdemokratų partiją (LSDP) atėjau 2008 metų pabaigoje, po partijos pralaimėtų rinkimų. Sprendimo aktyviau dalyvauti politikoje pagrindine priežastimi buvo noras prisidėti prie permainų. Norėjau turėti galimybę garsiau išsakyti savo nuomonę, bendrauti su bičiuliais, kuriems taip pat svarbi mūsų šalies ateitis. Politika yra nelengvas kelias, bet einant šiuo keliu galima siekti reikšmingų permainų ir savo idėjų įgyvendinimo.
– Kandidatuojate į Seimą Justiniškių – Viršuliškių apygardoje. Ką Jums reiškia šie mikrorajonai?
– Šiuo metu gyvenu Vilniaus Jeruzalės rajone. Tačiau ir Justiniškės mano gyvenime reiškia tikrai daug. Pažįstu šį rajoną, o svarbiausia, džiaugiuosi pažintimi su Justiniškėse gyvenančiais, dirbančiais ir veikiančiais žmonėmis. 2010 metais kartu su bendraminčiais įkūrėme Justiniškių seniūnijos bendruomenę, jos veikla leido bent šiek tiek prisidėti prie Justiniškių gerovės, o kartu ir aiškiau pamatyti čia gyvenančių žmonių problemas. Tikiuosi, kad dalyvavimas Seimo rinkimuose Justiniškių – Viršuliškių apygardoje leis dar geriau pažinti abu šiuos rajonus, o mano veikla ir siūlymai leis pelnyti čia gyvenančių žmonių pasitikėjimą.
– Baigdama mūsų pokalbį, norėjau paklausti, ar Jūsų, kaip vilniečio ir Vilniaus socialdemokrato neslegia miesto viešųjų erdvių komercinimas, besitęsiantys užstatymo ir kiti konfliktai, nevykusios architektūros idėjos? Galbūt, kandidatuodamas į Seimą ir pasitelkęs įstatymus tikitės greičiau išspręsti ir Lietuvos sostinės problemas? Nuo kokių įstatymų pradėtumėte?
– Vilniuje tikrai matomos liberalios miesto valdžios pasekmės. Negalime taikstytis su tuo, kad net naujai pastatytuose kvartaluose itin sunku priparkuoti automobilį, kad šalia naujai pastatytų namų neatsiranda reikalinga viešoji infrastruktūra, žmonės savo vaikus į darželius ir mokyklas priversti vežioti į kitą miesto dalį. Pikta, kai nauji pastatai įterpiami tarp kitų statinių, naikinant ir taip jau nedideles žalias poilsio zonas. Atsižvelgiant į dabartinę situaciją, reikalingi pokyčiai teritorijų planavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Svarbu nepamiršti ir aplinkosauginių klausimų, spręsti miestiečiams aktualius socialinius klausimus. Aišku, ne visas esamas sostinės problemas galima išspręsti nacionaliniu lygiu ir įstatymų pakeitimais, labai svarbus yra miesto valdžios požiūris ir sprendimai. Tikiuosi, kad vilniečiai socialdemokratų siūlymus įvertins ne tik per šio rudens Seimo rinkimus, bet ir Vilniaus miesto mero ir savivaldybės tarybos rinkimų metu.
– Ačiū Jums už pokalbį, linkiu, kad Jūsų svajonių baltos mėnesienos niekada nenutoltų.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Kalbėjosi Aldona Jeleniauskienė
