Papasakokite apie save. Ką veikiate? Ką mėgstate?
Esu rokiškėnas, istoriškai ir geografiškai labai gražaus, šilto krašto vaikas ir jo patriotas. Ir, kaip būdinga tikram aukštaičiui – atviras, turintis savo nuomonę ir nebijantis jos išsakyti, dar ir linksmo būdo. Ši savybė, būna, mane menkai pažįstančius, net nustebina. Sako: “Pamanyk, rimtas verslininkas, aukštos valdžios ragavęs ponas, mokslų daktaras, o kiekvienam ranką spaudžia, šypsosi, nepasikėlęs”.
Iš savo tėvų paveldėjau vieną pagrindinių gyvenimo taisyklių – neužsidėt ant galvos karūnos. Kai jos nenešioji – nereikia bijot, kad ji gali nukristi.
Retas kuris drįstų verslą pradėti nuo rankinės mėsmalės ir pirmojo kilogramo dešrelių. Juk tada nebuvo jauniems verslininkams ar ūkininkams dosnių paramų.
Niekas nieko gyvenime ant lėkštutės man neatnešė. Pagal profesiją esu inžinierius, kaip ir daugelis jaunų specialistų, darbo karjerą pradėjęs su veržle rankoje. Turbūt tinka posakis, kad prastas kareivis, kuris nenori būti generolu. Kur bedirbčiau, stengiausi, kad mano darbu didžiuotųsi ir vertintų. Nebuvau per kitų galvas lipantis karjeristas, bet ir netūnojau kamputyje. Siekiau mokslo, žinojau – be jo gyvenime nedaug ką pasieksi.
Viena didžiausių mano rizikų buvo Lietuvos nepriklausombės pirmaisiais metais. Kai dar jauni su žmona, gydytoja Daiva ir tuomet dar mažais sūnumis Justinu ir Vaidotu nutarėme Rokiškyje kurti šeimos verslą – mėsos perdirbimo įmonę. Dabar, kai pagalvoju, retas kuris drįstų verslą pradėti nuo rankinės mėsmalės ir pirmojo kilogramo dešrelių. Juk tada nebuvo jauniems verslininkams ar ūkininkams dosnių paramų. Bet turėjau vadovavimo patirties ir daug entuziazmo. Džiaugiuosi, kad nepabijojome sunkumų – šeimos verslo bendrovę “Daivida” per ketvirtį amžiaus užauginome modernia ir patikima įmone, sukūrėme 200 darbo vietų. Aktyvūs ir iniciatyvūs žmonės, ypač rajonuose, visada matomi.
Greta verslo visada buvo ir politika. O politikoje pradėjau taip pat nuo žemiausio laiptelio. Buvau išrinktas į rajono tarybą. Po to – į rajono merus. Rajonui vadovavau du kartus, bet nepilnas kadencijas. Kaip sakoma, žuvis neria kur giliau. Per pirmąją kadenciją pakvietė vadovauti AB “Anykščių vynas” įmonei jos sudėtingu ekonominiu laikotarpiu. Mano gebėjimai neliko nepastebėti ir buvau pakviestas į Žemės ūkio ministeriją dirbti valstybės sekretoriumi, šiose pareigose dirbau šešerius metus.
Man biografijos pokyčiai – įprastas gyvenimo ritmas. Ir dėl to džiaugiuosi, nes jie neleidžia apsamanoti… Juk stovintis vanduo ima rūgti. Pastaruosius kelerius metus intensyviai rūpinausi šeimos įmonės plėtra ir, žinoma, rajono reikalais, kurie man visada buvo labai artimi ir svarbūs. Turėjau įvairių visuomeninių veiklų, dalies jų dėl didelio užimtumo teko atsisakyti. Esu Rokiškio eksmerų klubo narys.
Laisvalaikio daug niekada neturėjau, tad ir negaliu labai pasigirti, kiek pasaulio apkeliavęs ar savo malonumui ką nuveikęs. Juk ir technikos mokslų daktaro laipsnis ne iš dangaus nukrito, reikėjo daug mokytis, o tuo pačiu ir dirbti bei vaikus auginti. Esu, kaip sakoma, kaimo vaikas ir tikrai ne baltarankis – laisvą minutę mėgstu tvarkyti sodybą, namų aplinką, sodinti. Šeimą, draugus vasarą palepinu savo firminiais kepsniais. Ne pats aistringiausias žvejas, bet sužvejotą žuvį doroju ir kepu. Žinoma, kaip ir daugelis žmonių – mėgstu keliauti, skaityti, daugiausiai istorinio, politinio turinio knygas, seku šalies ir pasaulio aktualijas.
Kaip tapti Seimo nariu? Ko tikitės iš savęs?
Anksčiau turėjau planų dirbti Seime, bet pritrūko palaikymo. Prieš šiuos Seimo rinkimus bičiuliai bendrapartiečiai pakalbino. Sako: „Vidmantai, Rokiškiui reikia patyrusio politikoje, stipraus kandidato. Prisipažinsiu, dvejojau. Juk nuolat kartojama, kad reikia užleisti vietą jaunimui… O aš gi juk nebe jaunuolis. Bet širdyje sukirbėjo: turiu didelės valstybės, savivaldos, verslo valdymo patirties, verslą patikėjau sūnui, energijos dar su kaupu, gerai žinau „su kuo valgoma druska“.
Jei gali padaryti geriau – eik ir daryk.
Esu už jaunus politikus, bet šalia jų turi dirbti ir patyrę politikai, kad jaunimo iniciatyvos būtų adaptuotos mūsų valstybei tinkama linkme. Į Seimą reikėtų eiti dirbti apšilus kojas bent jau savivaldoje. Nereikia išradinėti dviračio – pažiūrėkim JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos parlamentus, senatus. Juose dirba labai patyrę politikai. Seimo nariu tapti vien noro neužtenka. Reikia gebėjimų, kurie įgyjami per patirtis, išsilavinimą. Dirbti Seimo nariu, mano galva, ne privilegija, o didžiulė atsakomybė prieš žmones ir visą valstybę.
Kodėl pasirinkote eiti į politiką? Kokie prioritetiniai darbai?
Kiekvienas žmogus, aktyviai besidomintis ir dalyvaujantis politiniame gyvenime, turi idėjų, ką galima padaryti geriau. Esu ne kartą kritikams sakęs: “Jei gali padaryti geriau – eik ir daryk”.
Mano darbo Seime prioritetai bus regionų gyvasties kėlimas (investicijų pritraukimas, smulkaus verslo iniciatyvos, valstybės paskatos ir metodinė parama jauniems specialistams pritraukti), ūkininkų tiesioginių išmokų priartinimas prie ES vidurkio ir t.t. Taip pat labai svarbūs švietimo bei sveikatos priežiūros reikalai.
Kodėl socialdemokratai? Kas Jums svarbiausia gyvenime?
Kiekvienas žmogus, nepaisant jo užimamos padėties ir turto, man yra didžiausia vertybė.
Kiekvienas žmogus, nepaisant jo užimamos padėties ir turto, man yra didžiausia vertybė. Tai atliepia socialdemokratines idėjas, su šia politine jėga esu jau daugiau nei dešimtmetį. Gal nuskambės banaliai, bet pasakysiu iš širdies – man, kaip mūsų valstybės gyventojui ir kaip eiliniam jos piliečiui, svarbiausia, kad visi jaustųsi saugiai ir prie savo saugumo patys sąžiningai prisidėtų. Omeny turiu saugumą visom prasmėm – darbo, sveikatos priežiūros, ugdymo, sulaukus senatvės ar užklupus negaliai.
Koks žmogus Jums yra autoritetas/siekiamybė?
Jei iš šalies politikų – tai prezidentai Valdas Adamkus ir a.a. Myklolas Algirdas Brazauskas. Pirmasis – tolerancijos, diplomatijos, antrasis – ūkiškumo ir racionalumo pavyzdžiai. Žavi Vokietijos kanclerės Angelos Merkel diplomatija, energija ir gebėjimas rasti kompromisus. Manau, visi politikai svajotų turėti tokių savybių derinį.
Kokios ateities palinkėtumėte visiems?
Yra gerai žinoma pasaka apie tėvą, mokiusį vaikus perlaužt šluotą. Jei visi, kiekvienas savo srityje, dirbtume nuoširdžiai ir atsakingai, pavyktų išvengti daugelio klaidų tiek valstybėje, tiek ir šeimose. To ir linkiu: mokėt išklausyti, įsiklausyti, o pjauti – tik devynis kartus pamatavus.
