Demografinės tendencijos kaime nėra geros. Net 35 proc. visų ūkininkų yra pensininkai ir dauguma jų suka galvą, kam perleisti savo ūkį, nes vaikų netraukia žemės ūkis, ypač gyvulininkystė. Pusę Lietuvoje registruotų ūkių valdo vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės. O jauniesiems ūkininkams, kuriais laikomi asmenys iki 40 metų, tenka tik 15 proc. visų ūkių.
Oficialiai šiuo metu turime apie 18 tūkst. jaunųjų ūkininkų ūkių – tai perpus mažiau negu prieš dešimtmetį, šis skaičius toliau mažėja. Kasmet prarandame jų 700 ir daugiau.
Kitas dalykas, kad ši statistika nėra tikra, dalis jaunųjų ūkininkų yra „popieriniai“, kai kuriais atvejais net negyvena Lietuvoje, faktiškai tai – stambiųjų ūkininkų valdomi antriniai ūkiai.
Formalus ūkio suskaidymas tokiems stambiesiems ūkininkams buvo labai parankus, nes leido ne tik išsaugoti didelius žemės plotus, bet ir gauti didesnes tiesiogines išmokas. Tai netinkamų kaimo politikos sprendimų pasekmė.
Pusę Lietuvoje registruotų ūkių valdo vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės.
Tačiau nieko nepaisant, šiandien turime žvelgti į ateitį ir mąstyti, kokį norime matyti kaimą po dešimties, dvidešimties, trisdešimties metų. Kaip užtikrinti sklandžią kartų kaitą, ūkininkavimo tradicijų tęstinumą, kaimo gyvybingumą.
Sureguliuoti vykstančius procesus valstybei yra iššūkis: sudominti jaunimą ir paskatinti rinktis ateities žemės ūkiui reikalingas profesijas, tuo pat metu sudaryti palankias sąlygas jaunimui įsikurti ir ūkininkauti.
Galvojant apie tai, kaip padėti jauniesiems ūkininkams įsitvirtinti, dviračio išradinėti nereikia. Ko trūksta nurodo patys jaunieji ūkininkai. Jų lūkesčiai susiję tiek su finansine parama, tiek ir su apsirūpinimu žeme – pagrindine gamybos priemone.
Ne paslaptis, kad didžiausią ES investicinės paramos pyrago dalį atsiriekia stambiausi ūkiai. Jaunieji ūkininkai daugiausia valdo smulkius ir vidutinius ūkius. Tai didžiausia Lietuvoje ūkių grupė, kuriai investicinė parama, deja, sunkiausiai pasiekiama.
Jų lūkesčiai susiję tiek su finansine parama, tiek ir su apsirūpinimu žeme – pagrindine gamybos priemone.
Nuo narystės ES pradžios investicinius projektus įgyvendino mažiau nei dešimtadalis šios grupės ūkių. Palyginti su kitomis ES valstybėmis narėmis, tai – gėdinga padėtis. Ją būtina keisti, nors nėra paprasta.
Žemdirbių asociacijos, kurios gina stambiųjų ūkių interesus, įnirtingai priešinasi tam, kad būtų taikomos ES paramos vienam ūkio subjektui „lubos“, atitinkamai daugiau ūkių galėtų pasinaudoti paramos lėšomis.
Yra spragų paskirstant tiesioginės paramos lėšas. Jau penkeri metai, kai įšaldyta ekologinių ūkių rėmimo programa, negali ateiti nauji pareiškėjai, tarp jų ir jaunieji ūkininkai. Jie nelygiavertėje padėtyje palyginti su tais, kurie anksčiau „įšoko į traukinį“ ir gauna išmokas.
Nenormali padėtis susiklostė, nes šiai paramos priemonei skirtas vokas buvo neapdairiai išnaudotas pirma laiko, o papildomų lėšų neatsirado.
Vertėtų peržiūrėti jaunųjų ūkininkų įsikūrimo programą, jai skirti ne 2 proc. visų tiesioginių išmokų kaip dabar, o didesnę dalį, taip pat pailginti teikiamos paramos trukmę.
Yra spragų paskirstant tiesioginės paramos lėšas.
Jaunieji ūkininkai susiduria su investicijų, reikalingų veiklos pradžiai, problema. O bene opiausias šiuo metu yra žemės klausimas – kaip pradėti ūkininkauti, jeigu nesi ūkininko atžala, neturi žemės?
Pagal dabartinę tvarką, pirmenybė įsigyti valstybinę žemę, ją išsinuomoti ar net laikinai ja naudotis yra numatyta besiribojančių sklypų savininkams. Jaunieji ūkininkai lieka antroje pretendentų eilėje, faktiškai tuščiomis rankomis.
Valstybinės žemės ištekliai yra riboti. Baigiantis žemės reformai, dėl jos žemdirbių bendruomenėje užvirė kova. Turime mąstyti valstybiškai ir numatyti, kad, pirmiausia, laisva žemė būtų suteikta tai tikslinei grupei, kurios rankose Lietuvos kaimo ateitis.
Negalime eksperimentuoti ir daryti naujų klaidų. Turime pasikliauti mokslo įžvalgomis, pastebėti naujas tendencijas ir tinkamai į jas reaguoti.
Tyrimai atskleidžia, kad tarp jaunimo formuojasi naujas požiūris į ūkininkavimą. Daugėja jaunų žmonių, kurie, taip pat ir jau pasirinkusieji žemės ūkio krypties studijas, savo ateitį mato kitaip nei tradiciniai ūkininkai, nebūtinai ketina įsikurti gyventi kaime.
Išsilavinusio jaunimo požiūriu, ūkininkavimas yra gera investavimo sritis, tačiau ne pagrindinis pajamų šaltinis.
Jau yra Lietuvoje tokių ūkininkų, kurie gyvena Vilniuje ar Kaune, čia dirba pagal darbo sutartis, o laisvadieniais vyksta į savo ūkius, kurie dažniau yra augalininkystės krypties.
Kad kaime įsikurtų daugiau išsilavinusių jaunų žmonių, tam turime pripažinti, kad ligšiolinės priemonės nebuvo pakankamos ir efektyvios, deklaruojamas dėmesys jauniesiems ūkininkams skyrėsi nuo realių veiksmų.
Pokyčių sulauksime, kai jaunųjų ūkininkų įsikūrimui pradėsime teikti patrauklią paramą, ištiesime patikimą valstybės pagalbos ranką, kuriant ir stiprinant ūkį.
