Moderniojoje visuomenėje plečiasi kaimo ribos. Turiu galvoje ne formalų teritorijos išplėtimą, nors tokių fokusų taip pat pasitaiko. Antai etnografinis Musteikos kaimas Dzūkijoje geografų bendruomenėje pagarsėjo tuo, kad 2017 metais buvo tapo didžiausias Lietuvoje – užima net 161 kv. km plotą, taigi „pralenkė“ net Kauno miestą! Taip nutiko Varėnos rajono savivaldybei kardinaliai perbraižius gyvenamųjų vietovių ribas, kaimams priskyrus visus valstybinius miškus ir Čepkelių raistą. Miškingoje savivaldybėje formaliai buvo sumažintas negyvenamų teritorijų plotas, tačiau gyventojų dėl to, žinoma, nepadaugėjo. Musteikos kaime oficialiai gyvena apie 60 gyventojų, tik vasaromis – gerokai daugiau.
Vietos bendruomenės yra ta versmė, kuri suburia žmones bendrai veiklai, kaime kuria taip reikalingą bendrystės jausmą ir įgyvendina realius darbus.
Kaime vyksta rimti pokyčiai. Jie susiję ne vien su liūdnomis demografinėmis tendencijomis, kitomis problemomis, kurios čia gilesnės nei miestuose. Kaime aukštesnis senėjimo rodiklis, didesnis skurdas, daugiau socialiai remiamų žmonių, o nedarbo lygis net dvigubai didesnis nei mieste. Depopuliacija lemia naujas problemas – kaimo gyventojams tampa sunkiau pasiekiamos viešosios paslaugos.
Iš tiesų kaimas, kuriame gyvena apie trečdalis Lietuvos gyventojų, jau seniai nėra susijęs vien tik su agrarinėms vietovėms būdinga veikla – žemės ūkio produktų gamyba, miškininkyste ar žuvininkyste. Tereikia pasidomėti paskutinio gyventojų surašymo duomenimis. Tradicine veikla užsiima šiek tiek daugiau negu penktadalis užimtų kaimo gyventojų, ir tik apie 3,5 proc. pagrindines pajamas gauna iš žemės ūkio. Net pusė kaimiškose vietovėse gyvenančių darbingų žmonių dirbti vyksta į kitas gyvenvietes. Kaime, kaip ir mieste, apie pusė gyventojų yra užimti paslaugų sektoriuje.
Pastaraisiais dešimtmečiais situacija kaimiškuose regionuose keičiasi itin sparčiai. Matome, kaip keičiasi ir miesto gyventojų požiūris į kaimą, jo reikšmę aplinkosaugai, bioįvairovės išsaugojimui.
Žmones vis labiau žavi kaimiškos aplinkos vertybės – tyras oras, ramybė, gamta. Vieni čia randa „antruosius namus“, kiti ryžtasi įsikurti gyventi nuolatos, ypač didmiesčių žiedinėse savivaldybėse. O kai kurie išeiviai iš miesto sėkmingai pradeda naują veiklą, įsilieja į vietos kaimo bendruomenes.
Vietos bendruomenės yra ta versmė, kuri suburia žmones bendrai veiklai, kaime kuria taip reikalingą bendrystės jausmą ir įgyvendina realius darbus. Kaimo bendruomenių sąjūdis prasidėjo maždaug prieš penkiolika metų, o šiandien turime stiprių lyderių, ištisą bendruomenių tinklą. Juo galime didžiuotis. Bendruomenės sugeba pritraukti lėšas ir įgyvendina įvairius projektus, kurie prisideda prie bendruomenės narių gerovės, sveikatingumo, laisvalaikio, užimtumo. Neabejotina, kad šio tinklo svarba ateityje nemažės.
Kaimiškų regionų visapusiškam suklestėjimui reikia, kad čia ateitų aukštos kvalifikacijos verslūs žmonės, verslo inovatoriai. Tai yra kelias, kuris leis į kaimiškas vietoves sugrąžinti pilnakraujį gyvenimą, taip pat ir kokybiškas viešąsias bei privačias paslaugas.
Augantis kaimo patrauklumas jaunimo akyse, kaimiškų vietovių atvirumas paslaugoms ir naujoms veikloms, išugdyta stipri vietos bendruomenių tradicija – štai orientyrai, į kuriuos turime lygiuotis galvodami apie tikruosius pokyčius kaime. Paskatinti gerąsias iniciatyvas, užtikrinti kaimo bendruomenių gyvybingumą, kartų kaitą regioninės politikos formuotojams yra iššūkis.
Socialinius, ekonominius, demografinius procesus kaimiškose vietovėse analizuojantys mokslininkai pastebi, kad šiuo metu valstybės politika atsilieka nuo raidos tendencijų – pasitelkiamos priemonės, kuriomis tarsi bėgama įvykiams iš paskos, bandoma sušvelninti neigiamų reiškinių pasekmes. Užuot vijęsi, privalome būti kūrybingi!
Retai apgyvendintose teritorijose šiandien itin opi būtinųjų paslaugų užtikrinimo problema. Ją išspręstume nutolusiose kaimiškose vietovėse sukūrę „atraminių“ kaimo gyvenviečių tinklą, pasitelkę ir mobiliosios infrastruktūros projektus.
Į kaimą turime pritraukti daugiau išsilavinusių jaunų žmonių – ne vien žemės ūkio, bet ir kitų sričių specialistų.
Kaimiškų regionų visapusiškam suklestėjimui reikia, kad čia ateitų aukštos kvalifikacijos verslūs žmonės, verslo inovatoriai. Jų iniciatyva sukursime daugiau pridėtinės vertės, didės patrauklumas gyventi kaimiškose vietovėse. Tai yra kelias, kuris leis į kaimiškas vietoves sugrąžinti pilnakraujį gyvenimą, taip pat ir kokybiškas viešąsias bei privačias paslaugas.
Galvodami apie ateities kaimą turime atsižvelgti į moderniosios visuomenės poreikius. Mobilumas reikalauja palaikyti gerą kelių tinklo kokybę. Paplitusi nuotolinio darbo praktika – tai dar vienas potencialių ateities kaimo gyventojų rezervas.
Paraleliai turime remti vietos iniciatyvas, kurios skatina verslumą, užimtumą bei sveikatingumą, padėti skleistis bendruomeninio ir socialinio verslo daigams. Iššūkius mes galime įveikti drauge!
