Gyvename išties įdomiu laikotarpiu: pasitraukėme iš nieko gero nežadančios sąjungos, ištvėrėme mums nepalankios šalies blokadą, pasikeitė valstybės santvarka, atgavome Nepriklausomybę.
Ne kartą keitėsi pinigai, pagrindiniai šalies vadovai. Išgyvenome ekonominę krizę, buvo pranašaujama ir kita, bet kad teks išgyventi tokius išbandymus, kokius patiriame dabar – tikriausiai niekas nesitikėjo ir neplanavo. Apie kažkokį koronavirusą niekas nebuvo net pagalvojęs, niekur jis nebuvo planuotas, bet štai ėmė ir pasirodė. Ir ne toks, kokių yra buvę iki šiol, o visiškai kitoks, rimtai sujaukęs visą pasaulį.
Kasdien girdime informaciją apie šio viruso plitimą, pasekmes ir vis su jauduliu galvojame – kas bus toliau ir kuo visa tai baigsis? Pesimistai ir negatyvu persisunkę žmonės mato tik prastąją pusę: didėjančius šio viruso paplitimo plotus, mirčių skaičių ir kažkam bado pirštu, esą kodėl taip yra ir niekas nieko nedaro, o jei ir daro, tai vis kažko nepakanka.
O aš šiuo atveju noriu būti optimistas: kad ir kokia ta situacija būtų, visa tai kada nors baigsis…
Nuo to, kaip mes elgiamės, kokie esame didele dalimi priklauso ir mumis besirūpinančių tarnybų darbas.
Žinome apie koronaviruso situaciją Lietuvoje, išgyvename dėl kiekvieno šalyje užfiksuoto atvejo ir tikimės, kad jis nebus užfiksuotas mūsų rajone. Man, kaip didžiausios partijos rajone vadovui tai yra labai svarbu.
Nuo kovo 16-osios Lietuvoje dėl koronaviruso paskelbtas karantinas. Tad jis, žinoma, įsigaliojo ir mūsų, Mažeikių, rajone. Kol kas šios ligos atvejų pas mus neužfiksuota. Dėl šios situacijos gyvenimas mūsų mieste nesustojo, nors šiek tiek pasikeitė. Karantinas, sykį pratęstas, gali tęstis ir dar kelias savaites. Savivaldybės tinklalapyje, socialinių tinklų paskyrose skelbiama visa reikalinga informacija – visa tai iš tiesų reikalinga. Kaip keisis ši statistika priklausys tik nuo to, kiek mes būsime sąmoningi ir laikysimės karantino rekomendacijų.
Mano galva, dabar visiems itin privalu laikytis vienybės: turime padėti, paremti vieni kitus, o ne dėl kažko badyti pirštu ar socialiniuose tinkluose užplakti komentarais – tolerancija, pakantumas kito nuomonei dabar yra labai svarbu.
Istoriniai faktai rodo, kad esant dideliems sukrėtimams, nelaimėms, mūsų tauta moka ir gali susitelkti bendrai veiklai, saugoti, ginti vieni kitus. Toli žiūrėti nereikia, užtenka prisiminti vien Sausio 13-osios įvykius, kai lietuviai – ir ne tik – buvo itin vieningi. Tokie mes turime būti ir dabar.
Suprantama, karantinas kiekvieną veikia nevienodai: vieni dėl to labai išgyvena, kiti piktinasi nepatogumais, be reikalo erzinasi, bet yra ir situaciją gana ramiai vertinančių žmonių. Tokie turėtume būti visi: bereikalingas pyktis, įtampos kėlimas ir blaškymasis niekada prie gero nepriveda.
Apie viruso plitimą informacijos gauname pakankamai, kaip nuo jo saugotis, kaip elgtis, taip pat jos pakanka: užtenka laikytis visų patarimų, nurodymų, karantino taisyklių ir situacija bus valdoma. Nuo to, kaip mes elgiamės, kokie esame didele dalimi priklauso ir mumis besirūpinančių tarnybų darbas: jiems šis laikotarpis – padidėjusios įtampos, daug dvasinių ir fizinių reikalaujantis darbo metas. Jaučiu didelę pagarbą ir padėką medikams, socialiniams darbuotojams, policijos pareigūnams, visiems, vienaip ar kitaip besirūpinantiems mūsų gerove ir sveikata.
Šiuo atveju, mūsų jėga – vienybėje ir susiklausyme. Nusišypsokime vieni kitiems, padėkime tiems, kam to reikia, prisiminkime vienišus kaimynus ir žmones, kuriems galbūt reikalinga vienokia ar kitokia pagalba.
Mūsų tauta mačiusi ir išgyvenusi visokių nelaimių, nepriteklių, vargų, tad tikiu, kad išgyvensime ir šią negandą – juk tam ir esame šalia, kad vieni kitiems padėtume.
Autorių galite sekti 
