Praėjusią savaitę Europos Parlamente diskutavome dėl Stambulo konvencijos, skirtos kovai su smurtu prieš moteris, ratifikavimo: kokia situacija, kodėl 9 Europos Sąjungos valstybės (tarp jų ir Lietuva) vis dar neratifikavo šios konvencijos? Už būtinumą ratifikuoti konvenciją vieningai pasisakė visos Europos Parlamento frakcijos.
Iš Europos Komisijos vicepirmininko Franso Timmermanso lūpų nuskambėjo nedviprasmiškas patvirtinimas visiems, prieštaraujantiems Stambulo konvencijai ir matantiems joje grėsmių: tai yra nieko daugiau ir nieko mažiau – tik moterų apsauga nuo smurto. Pritariu šiam teiginiui.
Diskusijose nuskambėjo ir klausimas, kurį noriu pateikti Lietuvos Respublikos Seimui: kiek moterų dar turi būti sumušta, nužudyta ar išprievartauta, kad būtų ratifikuota Stambulo konvencija?
Pažvelkime realybei į akis: tūkstančiai Lietuvos moterų patiria smurtą. Ta realybė yra dar baisesnė, nes tūkstančiai moterų bijo pranešti apie smurtą. Ir tai vyksta čia, ES valstybėje.
Dar kovo mėnesį Europos Parlamentas paragino valstybes nares ratifikuoti Stambulo konvenciją, skirtą kovai su smurtu prieš moteris, o tuomet Lietuvoje 76 Seimo nariai pasirašė peticiją jokiu būdu šios konvencijos nepasirašyti. Ironiškas sutapimas.
Man labai gėda ir gaila, kad mano valstybė, Lietuva, iki šiol nėra ratifikavusi Stambulo konvencijos. Argumentai, kuriuos dar pavasarį pateikė Seimo valdančiosios daugumos lyderiai, taip pat ir kai kurie opozicijos nariai – absurdiški. Sprendimas neratifikuoti Stambulo konvencijos argumentuojamas tuo, kad ji adresuota toms Europos Tarybos narėms, kurios dar nėra sukūrusios smurto prieš moteris teisinio indėlio. O Lietuvoje (cituoju): „iš esmės visos konvencijos nuostatos, kurios skirtos moters apsaugai nuo smurto, jau yra tapusios Lietuvos nacionalinės teisės dalimi“.
Ir ką? Ir viskas čia, Lietuvoje, gerai? Smurtas artimoje aplinkoje menksta, nes įstatymus (tobulus ar netobulus) jau turime?
Sąmoningai nutylima, kad vadinamoji Stambulo konvencija apima ne tik kovą prieš smurtą, bet ir smurto artimoje aplinkoje prevenciją ir šalinimą. O tai nėra tik įstatymai, bet ir jų vykdymas, įgyvendinimas.
Veidmainiška Seimo valdančiųjų pozicija: siūloma Stambulo konvenciją išmesti į šiukšlių dėžę, bet pasisakoma prieš smurtą. Iš tiesų tai yra atsisakymas realiai (darbais, o ne žodžiais) kovoti su smurtu prieš moteris.
Ar smurto prieš moteris konvenciją ratifikavusios valstybės – Austrija, Belgija, Danija, Estija, Graikija, Italija, Ispanija, Kroatija, Kipras, Lenkija, Malta, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Rumunija, Slovėnija, Švedija, Suomija, Vokietija ir kitos – nėra sukūrusios jokio smurto prieš moteris teisinio modelio? Žinoma, kad yra. Tik šiose valstybėse nugalėjo požiūris, kad problemą spręsti kartu yra lengviau.
Lenkija viena iš pirmųjų pasirašė ir ratifikavo Stambulo konvenciją. Kas blogo nutiko Lenkijai po Stambulo konvencijos ratifikavimo? Jokio blogio ir jokių nebūtų dalykų, kuriais šiandien gąsdinama Lietuvos visuomenė, Lenkijai nenutiko.
Dar 2017 metais Europos Parlamentas pritarė, kad ES prisijungtų prie Stambulo konvencijos. Tuomet rezoliucijoje pažymėta, kad ES valstybėse piliečiai ir gyventojai nevienodai saugomi nuo smurto dėl lyties, nes nėra vieningos strategijos, valstybėse vadovaujamasi skirtingomis koncepcijomis, net nusikalstamos veikos dėl smurto apibrėžiamos skirtingai. Esama ir didelių skirtumų nukentėjusioms moterims suteikiant saugų būstą ir pagalbą. Taip pat pažymėta, kad Stambulo konvencijai įgyvendinti valstybės turi skirti pakankamus finansinius ir žmogiškuosius išteklius. Ar tai – būtinybė skirti papildomus išteklius – ir yra priežastis, kodėl Lietuva vengia tarptautinės atsakomybės?
2017 metais ES prisijungė prie Stambulo konvencijos.
Labai apgailestauju, kad valdantieji Lietuvoje nesuvokia Stambulo konvencijos reikalingumo. Ir nesupranta, jog konvencija yra skirta kovoti su smurtu prieš moteris, o ne kokiems nors kitiems paslėptiems tikslams. Lietuva neturėtų lygiuotis į Rusiją, kuri kategoriškai nusiteikusi prieš šią konvenciją ir šaudo į ją iš Kremliaus propagandos pabūklų. Lygiuokimės į Skandinavijos valstybes, kurių „laimės indeksai“ – aukščiausi pasaulyje.
Konvencija įpareigotų nešališkai įvertinti esamą situaciją, atsiskaityti tarptautinei bendruomenei, ne tik užtikrinti tinkamą teisinę bazę, bet ir jos laikytis, realiai ginti moteris. Manau, kad to Lietuvoje ir bijoma – atsakomybės, realių sprendimų ir gėdos prieš tarptautinę bendruomenę, kad mūsų valstybėje vis dar išplitęs smurtas prieš moteris. O prieš mušamas moteris dabar ne gėda?
Problemas reikia spręsti, o ne jų gėdytis ar kurti menamus baubus ir jais gąsdinti visuomenę.
Atsisakymą ratifikuoti Stambulo konvenciją vertinčiau kaip bandymą dangstyti problemą. Tokie veiksmai nepadės spręsti problemų. Juolab kad smurtas prieš moteris ir mergaites egzistuoja įvairiose pasaulio valstybėse – ir moderniose, ir ne taip išsivysčiusiose. O pasipriešinimas tokiam smurtui reiškia ir kovą už vaikus bei jų šviesesnę vaikystę.
Pagarba moterims, vaikams, pagalba vyresniems žmonėms ir neįgaliesiems – tai turi būti mūsų valstybėje. ES šeimos narei tai – privalumas, nes tik tokiu atveju joje norės gyventi žmonės. Juk kuriame (ar tik deklaruojame?) modernią valstybę.
Lietuvos Respublikos Prezidentė D.Grybauskaitė nusprendė teikti ratifikuoti Stambulo konvenciją. Labai tikiuosi, kad Seimas pritars šiam teikimui.
