Simboliška: artimiausiomis dienomis Švedijoje, kurios visuomenė yra viena iš sėkmingiausių pasaulyje, įvyks aukščiausio lygio susitikimas, ateityje galintis nulemti daugumos ES gyventojų gerovę. Į Geteborgą susirinkę valstybių ir vyriausybių vadovai, ES institucijų, socialinių partnerių ir pilietinės visuomenės atstovai diskutuos, kaip skatinti užimtumą, sąžiningas darbo sąlygas, tvarią ir efektyvią socialinę apsaugą bei socialinį dialogą. Susitikime ES institucijos turėtų paskelbti apie Socialinių teisių ramsčio įsteigimą ir prisiimti įsipareigojimus dėl jo įgyvendinimo.
Socialinis saugumas ir gyventojų gerovė tampa visos Bendrijos prioritetu.
Kam reikalingas socialinių teisių ramstis?
Teigti, kad Europos Sąjunga pagaliau susidorojo su krize (daugumos valstybių ekonomikos po truputį kyla), reiškia pasakyti tik dalį tiesos. Paskutinieji statistikos duomenys skelbia, kad 2017 m. rugpjūtį nedarbo lygis ES žemiausias nuo 2008 m. lapkričio, kad šiuo metu ES darbą turi daugiau kaip 235 milijonai žmonių – tokio dirbančiųjų kiekio Bendrijoje nėra buvę. Panašūs procesai fiksuojami ir Lietuvoje.
Bet ar sumažėjo skurdo rizika, socialinė atskirtis? Juolab kad ES vis dar neturi darbo apie 19,5 milijono piliečių (beveik pusė – ilgalaikiai bedarbiai), o jaunimo nedarbo rodiklis (16,9 procento) daugiau kaip du kartus didesnis už bendrą ES nedarbo lygį (7,5 procento).
Europos Parlamento užsakymu 2017 metais atlikta ES piliečių apklausa atskleidžia procesus ir nuotaikas kitoje, socialinėje Europoje. Net 78 procentai gyventojų nori aktyvesnio ES vaidmens kovoje su nedarbu, 70 procentų – daugiau ES veiksmų sveikatos ir socialinės apsaugos srityse. Ir net 84 procentams apklaustųjų yra svarbi socialinė nelygybė. Dauguma iš jų įsitikinusi, kad nelygybė per artimiausius 5 metus tik didės.
Esu įsitikinusi: neišsprendus socialinių problemų, nesumažinus socialinių įtampų, nebus įmanoma susidoroti ir su politiniais bei ekonominiais iššūkiais, užgulusiais ES pečius. O iššūkių – jūra: senstanti visuomenė, žemas gimstamumas, migracija, nemažėjantis skurdas, geopolitiniai procesai ir saugumo problemos, vienybės stoka tarp valstybių narių, mažėjantis piliečių pasitikėjimas savo valstybių politine valdžia, pramonės perkėlimas į trečiąsias šalis.
Jau šiandien vis aiškiau, kad ES nepavyks pasiekti pagrindinių strategijos „Europa 2020“ užimtumo ir skurdo sumažinimo tikslų: iki 2020 metų bent 20 milijonų žmonių panaikinant skurdo ar socialinės atskirties riziką, o užimtumo rodiklį kilstelti iki 75 procentų.
Dešimtims milijonų ES piliečių (tarp jų – ir šimtams tūkstančių Lietuvos gyventojų) krizė nesibaigė. Eurostato duomenimis, 2016 metais skurdas arba socialinė atskirtis grėsė 117,5 milijono asmenų arba 23,4 procento ES gyventojų. Nuo 2010-ųjų ši statistika iš esmės nekito. Akivaizdus įrodymas, kad iki šiol taikytos priemonės skurdui mažinti iš esmės nepasiteisino arba buvo per mažai efektyvios.
Šiandien ignoruoti socialinę darbotvarkę reiškia lengvabūdiškai rizikuoti ne tik ekonomiškai silpnesnių valstybių, bet ir visos ES ateitimi.
Skirta – euro zonai, siūloma – visoms valstybėms
Dar šių metų balandį Europos Komisija pristatė Europos socialinių teisių ramstį, siekiantį suteikti piliečiams naujų, veiksmingesnių teisių bei patenkinti pagrindinius gyvenimo poreikius. Dokumentas grindžiamas 20 pagrindinių principų, suskirstytų į tris kategorijas: lygios galimybės ir galimybės įsidarbinti; sąžiningos darbo sąlygos; socialinė apsauga ir įtrauktis.
Numatyta remti lygias galimybes įsidarbinti ir tobulinti savo kvalifikaciją, darbo sąlygų, darbuotojų ir darbdavių teisių bei pareigų pusiausvyros gerinimą, darbo rinkos lankstumo ir saugumo derinimą, socialinio dialogo plėtrą. Bus remiama socialinė apsauga, galimybės naudotis kokybiškomis vaikų, senyvų ir neįgalių žmonių priežiūros bei sveikatos apsaugos paslaugomis.
Išskirčiau ypatingą sąžiningos darbo politikos svarbą. Juolab kad Lietuvoje įsigaliojo naujasis Darbo kodeksas. Reaguoti į pokyčius darbo rinkoje privaloma (tai numato ir naujasis dokumentas), bet šalia darbo santykių lankstumo būtinas ir stabilumas, dirbančio žmogaus saugumas.
Europos socialinių teisių ramstis – ir šeimos politikos klausimai. Siūloma skirti minimalias vaiko priežiūros atostogas ir motinoms, ir tėvams. Minimalus tokių atostogų kiekis – 4 mėnesiai vienam partneriui ir 4 mėnesiai – kitam. Patvirtinus direktyvą vaiko priežiūros atostogos būtų apmokamos tokiu pat būdu, kaip ir ligos pašalpa darbuotojui susirgus. Be to, siūloma įtvirtinti apmokamas slaugos atostogas, kurias darbuotojas galėtų pasiimti šeimos nariui susirgus.
Praėjusią savaitę Europos Parlamente vyko pasitarimas su Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC ) atstovais dėl Geteborgo viršūnių susitikimo. Profesinės organizacijos aktyviai remia Europos socialinių teisių ramsčio iniciatyvą, dalyvauja diskusijose, teikia pasiūlymus. Vienas iš tokių pasiūlymų – minimalus darbo užmokestis kiekvienoje valstybėje turi sudaryti ne mažiau kaip 60 procentų vidutinio darbo užmokesčio. Tai sumažintų dirbančių žmonių skurdą ir paskatintų ekonomikos augimą.
Tokia minimalaus atlyginimo dydžio iniciatyva aktuali ir Lietuvai, kurioje jau prasidėjo diskusijos dėl minimalaus atlyginimo susiejimo su vidutiniu atlyginimu.
Lietuvai svarbu ir tai, kad Europos socialinių teisių ramsčio iniciatyva visų pirma skirta euro zonos narėms, nors prisijungti prie iniciatyvos siūloma visoms valstybėms narėms.
[blockquote author=”Vilija Blinkevičiūtė” sc_id=”sc380863318352″]Lietuvai svarbu ir tai, kad Europos socialinių teisių ramsčio iniciatyva visų pirma skirta euro zonos narėms, nors prisijungti prie iniciatyvos siūloma visoms valstybėms narėms[/blockquote]
Siekiama, kad darbo rinkos ir gerovės sistemos visose euro zonos valstybėse narėse veiktų gerai ir teisingai, kad būtų išsaugotas euro zonos tvirtumas bei stabilumas, būtų išvengta staigių piliečių gyvenimo lygio pasikeitimų. Euro zonai siūlomas tolesnės integracijos ir konsolidacijos procesas, jau apimantis ir socialinę sritį. Vyksta diskusijos, kad kai kurie Ramsčio principai ir teisės galėtų būti privalomais euro zonos standartais.
Liuksemburgo procesą keičia Geteborgo procesas
Geteborge vyksiantį ES viršūnių susitikimą galima prilyginti 1997 metais Liuksemburge vykusiam Europos Vadovų Tarybos susitikimui užimtumo klausimais, kuriame buvo paskelbta Europos užimtumo strategija. Tuomet pirmą kartą užimtumui suteikta tokia pat reikšmė kaip ir makroekonominiams augimo procesams.
Dabar prasideda Geteborgo procesas. Pavėluotas? Taip: jau gerokai anksčiau ES institucijos turėjo skirti daugiau dėmesio šeimos politikai, darbuotojų teisėms, darbo vietų kūrimui, skurdo mažinimui. Bet geriau vėliau nei niekad.
Europos socialinių teisių ramstis – bendros gairės ir užduotys bei įsipareigojimai valstybės narėms. Taip pat – ir ES institucijoms: dabartiniai ES teisės aktai turės būti atnaujinami, papildomi, sukurtas naujas mechanizmas, užtikrinantis socialines piliečių teises.
Tikslas – kurti turtingesnę, atsakingesnę ir sąžiningesnę Europą. Kurti Bendriją, kurioje ekonominiai pokyčiai neįsivaizduojami be socialinių pokyčių, o vaikų ateitis – šviesesnė nei jų tėvų.
