Kovo 3 dieną – savivaldos rinkimai. Tai – piliečių galimybė į politines paraštes išstumti vietos valdžios atstovus, nepateisinusius gyventojų lūkesčių. Kita vertus, tai ir galimybė išsirinkti valdžioje gerai dirbusius ir galinčius dirbti savivaldybių politikus. Ar pasinaudosime šiomis galimybėmis? Ar po rinkimų vėl dejuosime, piktinsimės ir klausime, kas išrinko blogą valdžią?
„Mes, socialdemokratai, siūlome susitelkti, suremti pečius, neužkibti ant blizgančių ir rožinių pažadų kabliukų. Ir išrinkti tokią valdžią, tokius merus, kurie supranta gyventojų rūpesčius, gyvena tais rūpesčiais ir nuoširdžiai nori geresnio gyvenimo visiems“, – interviu „Socialdemokratui“ teigia Vilija BLINKEVIČIŪTĖ, Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė, LSDP pirmininko pavaduotoja.
– Vilija, tai kas išrenka blogą valdžią?
– Taip, žinau, yra tas garsusis posakis: „Blogą valdžią išrenka geri žmonės, kurie neateina balsuoti“. Iš dalies tam posakiui pritariu, bet jokiu būdu nekaltinu žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių neateina prie balsadėžių.
Daug keliauju po Lietuvą, susitinku su gyventojais, kalbuosi, diskutuoju. Visą situaciją žinau iš pirmų lūpų. Vieni žmonės pabučiuoja, kiti išbara, treti palinki sėkmės. Natūralu. Kiekvienam žmogui dėl kažko skauda ir jo problema yra jam pati didžiausia.
Kartais matau, kad dalis žmonių mažesniuose miestuose, kaimuose jau praradę viltį, tikėjimą. Valdžios keičiasi, o jų problemos nesprendžiamos. Arba žmonės nori greitų sprendimų, pokyčių. Čia ir dabar. Ir jie teisūs. Esu įsitikinusi, jog būtina girdėti, suprasti ir pagal galimybes padėti kiekvienam. Juk tokia yra savivaldos paskirtis. Ji yra arčiausiai žmonių.
Užimtumo ir socialinė politika nebegali būti suvokiama kaip išlaidos
Ir apskritai linkiu rinkėjams neužkibti ant blizgančių ir rožinių pažadų kabliukų. Politikai, kuriems svarbu tik įvaizdis (o žmonės – tik šiaip statistiniai vienetai, skaičiukai, klusnūs robotai), neverti būti valdžioje.
Ir iš tiesų šiandien reikia klausti, ne kas išrenka blogą valdžią, o kelti kitą klausimą: „Kaip išrinkti gerą valdžią?“.
– Ir kaip? Kaip per rinkimus balsuojate Jūs? Kas lemia pasirinkimą?
– Žinoma, aš už socialdemokratus (šypsosi). Man nuoširdžiai svarbu socialinis jautrumas: svarbu, kad būtų paisoma lygybės, lygių galimybių principų, žmogaus teisių.
Jau esu išsakiusi savo pasipiktinimą ir nuostabą dėl vieno TV reportažo, bet jis toks pamokantis, kad pasikartosiu.
Gyvenvietė. 7 kilometrai nuo rajono centro. Buvusios mokyklos bendrabutis pertvarkytas į puikius socialinius būstus. Remontai kainavo 0,5 milijono (didžioji dalis – ES parama). Rajono valdžia tik per vargus randa norinčių apsigyventi šiuose butuose, nors eilė socialiniam būstui gauti didelė. Ir rajono meras, dešinysis politikas, pratrūksta: „Mes nesuprantam, ko norim. Mes esam jau išpuikę nuo begalybės lengvatų, nuo begalybės pašalpų, nuo begalybės valdžios sudarytų sąlygų, kad mes galim naudotis viskuo. Atsisakyti gyventi tokiame bute yra nuodėmė.“ Ir pasiūlo išbraukti iš laukiančiųjų socialinio būsto eilės visus, kurie atsisakė valdžios pasiūlymo. Tarp jų – ir vienišas mamas. Reportažo pabaiga.
Tas dešinysis rajono meras akivaizdžiai nesupranta, kad vienišai mamai, dirbančiai mieste, 7 kilometrai iki gyvenvietės – didelis atstumas. Neprivežios ji savo vaikų į darželius, mokyklas, būrelius keliskart per dieną pirmyn atgal. Jai dar ir dirbti reikia.
Už tokį merą niekada nebalsuočiau. Ir kitiems patarčiau nebalsuoti.
– O ką tokiam merui pasakytumėte?
– Mielas mere, čia kur toks rojus, kuriame Jūs gyvenate, o skurstantieji yra išpuikę iki begalybės (visi iki vieno?) ir valdžios apkamšyti pūkinėmis pagalvėmis? Lietuvoje? Čia tiek daug socialinių paslaugų ir paramos neįgaliesiems, vienišoms mamos ir tėčiams, čia taip smarkiai rūpinamasi visais vaikais ir senoliais, kad jau dar daugiau norėti yra nuodėmė? Ir visa tai Lietuvoje, kurioje turtinė ir pajamų nelygybė, skurdas ir atskirtis – vieni didžiausių Europoje?
Negalima pamiršti, jog socialiniai reikalai – ne išlaidos, o investicijos į žmones. Toks turi būti požiūris – kaip padėti žmogui. Jei jam skauda, tai skauda. Ir jokie užkalbėjimai ar grūmojimai nepadės.
– Bet juk yra gerų pavyzdžių, kaip tinkamai tvarkytis savivaldybėse?
– Ir džiugu, kad dauguma tų gerų pavyzdžių – socialdemokratų merai ir socialdemokratai, esantys valdančiojoje daugumoje.
Kauno rajone praėjusiais metais užregistruotos rekordinės investicijos, rekordinis gimstamumas, kyla atlyginimai. Galima pavydėti ir sakyti, kad bepigu Kauno rajonui, kai šalia Kaunas, bet jei meras Valerijus Makūnas būtų prastas savivaldybės vadovas, tokių pasiekimų tikrai nebūtų.
Birštonas gražėja, kyla ir tampa puikiu kurortu. Ačiū Nijolei Dirginčienei.
Akmenės rajonas priviliojo vienas didžiausių privačių verslo investicijų nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Šimtai milijonų eurų. Akmenės rajonas tampa pramonės centru. Mero Vitalijaus Mitrofanovo pastangos ir gebėjimai akivaizdūs.
Galima būtų vardinti ir daugiau sėkmingai dirbančių savivaldybių, kurioms vadovauja socialdemokratai.
Džiaugiuosi, kad socialdemokratų kandidatų į savivaldybių tarybas ir merus programose vieną iš svarbiausių vietų užima socialiniai klausimai ir siekiama esminių problemų sprendimo.
– Pavyzdžiui, kokių?
– Ko gero, nerastume vietos politiko, kandidato į merus, kuris nekalba apie investicijas, apie būtinybę kurti naujas darbo vietas. Tačiau kokias darbo vietas?
Norėtųsi, kad būtų kuriamos kokybiškos darbo vietos – legalios, gerai apmokamos, saugios, sudarančios sąlygas derinti darbą ir įsipareigojimus šeimai. Ar tai įmanoma? Žinoma, turime nemažai gerų pavyzdžių didžiuosiuose miestuose ir rajonuose. Neseniai lankiausi Kaišiadorių ir Vilkyškių įmonėse, kurios sukuria po tūkstantį darbo vietų ir kuriose darbuotojų darbo užmokestis viršija šalies vidurkį. Tačiau ar visada investicijos yra laukiamos?
Yra pagrįstų įtarimų, kad kai kuriose savivaldybėse egzistuoja tylūs susitarimai neįsileisti investicijų. Tai daro vietos valdžia su stambiaisiais vietos verslininkais. Kam neva ta konkurencija. Ateis investicijos, reikės didinti atlyginimus, o ir darbuotojai pradės kelti galvas.
Toks pražūtingas požiūris veda į savivaldybės merdėjimą, mažus atlyginimus, masinę emigraciją, menką socialinę apsaugą. Pagaliau, anksčiau ar vėliau gali bankrutuoti ir patys stambieji verslininkai. Blogai dar ir tai, kad toks požiūris į žmones ir į konkurenciją spaudžia į kampą ir smulkiuosius verslininkus.
Jokiu būdu nesakau, kad tai vyksta visur, tačiau tokių savivaldybių Lietuvoje yra.
Mūsų, socialdemokratų, pozicija dėl verslo labai aiški, eame už pagarbų dialogą tarp savivaldybių vadovų ir verslo atstovų, tarp darbdavių ir darbuotojų. Dialogu, bendruomeniškumu paremtas bendradarbiavimas ir gali, ir turi būti naudingas visiems. Ir savivaldybėms, ir darbdaviams ar investuotojams, ir darbuotojams.
– Na, bet juk kartais sakoma: „Jūs, socialdemokratai, tik žuvį dalinti mokate, o juk reikia dalinti meškeres“.
– Tokiai liberaliai propagandai turiu savų kontrargumentų: gerai, pritariu, būtinai duokim meškeres, net po kelias, bet yra dvi papildomos sąlygos.
Pirma: prileiskite žmones prie tvenkinių. Tuščiai mojuoti meškerėmis laukuose, gatvėse ar prie televizorių – bergždžias reikalas.
Antra: pagautą žuvį leiskite žmonėms parsinešti į namus, kad šeimos, vaikai nebadautų. O likusią laimikio dalį teisingai padalinkite tiems, kurie jau nebegali meškerioti – dėl negalios, sveikatos ar amžiaus.
Tik, va, Lietuvoje dažnai prie tvenkinių neprileidžiama, meškerės – trumpos ir trapios, o meškeriotojai ir jų darbas – nepagrįstai nupiginti. Pavyzdys su nenoru įsileisti investicijų į savivaldybę tai ir iliustruoja.
Šalies ekonomika auga, tačiau daugelio žmonių gerovė – nepakankamai. Pajamų ir galimybių nelygybė žlugdo valstybę ir jos žmones: ir turtėjama, ir skurstama vis greičiau.
– Dažnai savivaldybės giriamos už europinių lėšų panaudojimą aplinkai tvarkyti. Bet ar to pakanka?
– Aš visiems merams sakau (nebūtinai socialdemokratams): šaunuoliai, asfaltuojate žvyrkelius, jei pinigų yra arba duoda Vilnius ir Europos Sąjunga, tvarkote aikštes, šaligatvius. Labai gerai. Pagražėjo mūsų miestai, rajonų centrai. Ir tai reikėjo būtinai padaryti. Bet juk to nepakanka. Kas toliau? O kaip vieniši tėvai? Kaip galą su galu nesuduriančių šeimų vaikai? Neįgalieji? Senjorai?
Kas važinės tuo asfaltu, vaikščios naujais šaligatviais? Kur žmonės dirbs ir kiek uždirbs, kaip išlaikys šeimas, vaikus?
Kokią idėją siūlo kandidatai, kokius darbus numato, kad tas gyvenimas pagerėtų realiai, šiandien ir ateityje, kad žmonės patikėtų ateitimi ir perspektyva?
Taip turi klausti tie, kurie nori išrinkti gerą valdžią. Aš noriu. Todėl ir klausiu.
Ir niekada nebalsuokite už tuos politikus ir veikėjus, kurie aiškina, kad pensininkai patys kalti, jog vis dar laukia į namus atnešamų vėluojančių pensijų.
– Ką siūlo socialdemokratai?
– Yra dideles pajamas gaunanti Lietuva (mažesnioji) ir mažas pajamas gaunanti Lietuva (didesnioji). Mes, socialdemokratai, savo veiklą skiriame tai didesnei, bet palyginti nedideles pajamas turinčiai Lietuvai.
Pažvelkim į Lietuvos atlyginimų žemėlapį. Maži atlyginimai savivaldybėse (o tokių savivaldybių – dauguma) reiškia skurdą ne tik šiandien, bet ir ateityje, nes maži atlyginimai reiškia ir mažas pensijas.
Vadinasi, arba investuojame į žmones, t. y. į verslą, į švietimą ir socialinę apsaugą, arba suksimės užburtame rate. Taip pat svarbi teisinga mokesčių politika, kuri užtikrintų, kad dideles pajamas gaunantieji prisidėtų prie bendros gerovės.
Šalies ekonomika auga, tačiau daugelio žmonių gerovė – nepakankamai. Pajamų ir galimybių nelygybė žlugdo valstybę ir jos žmones: ir turtėjama, ir skurstama vis greičiau.
Pritariu daugelio socialdemokratų kandidatų pasiryžimui artinti socialines paslaugas prie žmonių. Nei užmirštų, nei skurstančių žmonių neturi būti. Neturi būti badaujančių vaikų, mušamų moterų. Drįstu teigti, kad socialdemokratai jau paskelbė nulinę toleranciją skurdui. Kiekvienos šeimos pajamos negali būti mažesnės už skurdo ribą.
Visa tai reiškia ir dėmesį socialiniams darbuotojams. Ant jų pečių visu svoriu gula atskirties, nelygybės, skurdo pasekmės – visa skaudi realybė, kuri ne visiems matoma iš aukštų Vilniaus bokštų. Per maži socialinių darbuotojų atlyginimai, per menkas saugumas, vykdant pareigas.
– Tai sutampa su Europos socialdemokratų idėjomis ir uždaviniais?
– Vienareikšmiškai. Mūsų Europoje daug ir visi kalba viena, žmonių kalba.
Socialdemokratai teigia: užimtumo ir socialinė politika nebegali būti suvokiama kaip išlaidos. Tai – realios socialinės investicijos, prisidedančios prie bendros gerovės.
Atėjo laikas greičiau didinti darbo užmokestį. Esame įsitikinę, kad darbo užmokestis dar labiau padidėtų, jei būtų galima vienodai dalytis pelnu, ir mes remsime kolektyvines derybas, siekiant šio tikslo.
Siekiame kurti tokią Europos minimalaus darbo užmokesčio sistemą (atsižvelgiant į nacionalinius ypatumus), kad joks darbuotojas nebūtų priverstas gyventi skurde. Reikia ir tinkamų nacionalinių minimalių pajamų sistemų, kurios užtikrintų, kad nei jaunas, nei garbingo amžiaus žmogus neskurstų, neliktų be pastogės.
Europos Parlamentas mūsų, socialdemokratų, dėka balsavo už tai, kad ateityje nebūtų mažinamos (o atvirkščiai didinamos) išlaidos socialinei apsaugai, vaikams, jaunimui.
– Daug rašyta, kad Jūs Europos Parlamente kaunatės už Vaikų garantijos iniciatyvą. Kas tai?
– Džiaugiuosi, kad Europos Parlamentas pritarė skirti beveik 6 milijardus eurų Vaikų garantijos iniciatyvai. Tai padės valstybėms tinkamai pasirūpinti vaikais – jų mokymosi, priežiūros, gyvenimo sąlygomis jau nuo ankstyvos vaikystės. Pirmiausia investuoti turime į jauniausius mūsų visuomenės narius, užtikrinant vaikams vienodas galimybes mokytis, siekiant apsaugoti juos nuo skurdo dabar ir ateityje. Būtina užtikrinti ankstyvojo ugdymo ir priežiūros paslaugas, kad būtų užkirstas kelias socialinei atskirčiai.
Neatsakinga socialinė politika reiškia paveldimą skurdą. Socialdemokratų pareiga yra sustabdyti tokią politiką. Sunku patikėti, bet Europos Sąjungoje, turtingiausioje pasaulio bendrijoje, skursta beveik 25 milijonai vaikų. Lietuvoje kas ketvirtas vaikas skursta arba gyvena skurdo rizikos zonoje.
O ką mes girdime iš Lietuvos valdančiųjų? Kad verkiant reikia krykštaujančių vaikų prezidentūroje, nes, priešingu atveju, Lietuva pražus.
O kaip kiti Lietuvos vaikai, tie, kurie nekrykštaus prezidentūroje? Kas laukia jų?
– Ekonomika auga, atlyginimai kyla. Kas blogai?
– Daugumos gyventojų realios pajamos nekyla, perkamoji galia nedidėja. Galime skaičiuoti visokius BVP, nors, kas tai yra, žmonės net nesupranta, dėlioti visokius skaičius ir vidurkius, o kaip esame Europos Sąjungoje treti nuo galo, taip ir esame treti nuo galo. Tik rumunai ir bulgarai blogesnėje situacijoje nei Lietuvos žmonės. Tuo viskas pasakyta.
Maži atlyginimai reiškia skurdą ne tik šiandien, bet ir ateityje, nes maži atlyginimai reiškia ir mažas pensijas
Žmonės pavargo laukti ir juos reikia suprasti, nes žmonėms labai sunku išgyventi. Kai kurie ir toliau klimpsta į skurdą – pensinio amžiaus žmonės, šeimos, auginančios vaikus, ypatingai vieniši tėvai, neįgalieji. Net dorai dirbantys žmonės. Jaunimas tiesiog protestuodamas migruoja. Tai yra didžiulis praradimas.
– Ir todėl kovo 3 dieną kviečiate balsuoti už socialdemokratus?
– Už 4 numerį.
Drįstu kalbėti už visus socialdemokratus. Rūpinsimės senjorais, šeimomis, vienišomis mamomis ir tėčiais, auginančiais vaikus. Ypatingą dėmesį skirsime socialinių problemų sprendimui. Ieškosime sąžiningų investuotojų, gerbiančių darbuotojus.
Ir dar. Mes tikrai norime taikos, o ne karo.
Savivaldybė yra arčiausiai mūsų esanti valdžia. Vietos valdžios sprendimų pasekmes jaučiame kasdien: važiuodami automobiliu į darbą, vaikščiodami parke, vesdami vaikus į darželį ar mokyklą. Todėl balsuoti savivaldos rinkimuose – labai svarbu. Mūsų visų balsai lems, kaip artimiausioje ateityje gyvensime savo mieste ar rajone.
– Ką dar patartumėte rinkėjams, kurie nori išrinkti gerą valdžią?
– Paklausti kandidatų, kiek dabar kainuoja litras pieno ar kepalas duonos.
O dar geriau paklausti, kaip žmogui išgyventi už 1 eurą per dieną, nes tiek lieka, sumokėjus visus mokesčius. Politikams, besigiriantiems didžiule pažanga savivaldybėje ar valstybėje pensijų ir visos socialinės apsaugos srityje, pats baisiausias klausimas: kaip tu išgyveni, žmogau, už 1 ar 2 eurus per dieną?
Taip gyvenančių žmonių Lietuvoje – šimtai tūkstančių. Ir Vilniuje yra taip gyvenančių žmonių.
– O kaip Jūs pati atsakytumėt į savo klausimą?
– Tai nepriimtina, tai valdžios gėda ir būtina didinti valstybės investicijas į žmones. Lietuva per mažai skiria lėšų socialinei apsaugai, pensijoms ir švietimui, vaikams. Tai yra faktas. Pensijų ar atlyginimų didinimas keliolika ar keliasdešimt eurų gyvenimo nepagerina. Geriausiu atveju padeda išsilaikyti tokiame pačiame, dažnai apgailėtiname, lygyje.
Kai aš matau močiutę, kuri parduotuvėje prie kasos skaičiuoja monetas ir vietoj dviejų sūrelių nusiperka vieną (nes antram neužtenka centų), man skauda. Kiek dar bus žeminami mūsų žmonės – senoliai, neįgalieji, vieniši tėvai?
Reikia esminių sprendimų žmonių gerovei didinti. Visų žmonių gerovei. Ir čia svarbiausia žodis – visų. Kiekvieno.
