Dabar turime laikytis kietai. Ir toliau – tik kietai.
Kalbu ne tik apie vis didėjantį Lietuvos rinkėjų pasitikėjimą socialdemokratais. Kalbu apie gerovės valstybės kūrimą. Toks yra mūsų, socialdemokratų, tikslas.
Per rinkimus Prezidentas teigė, kad gerovės valstybė yra tokia, kurioje nereikia spygliuotomis, aukštomis tvoromis apsistatyti turtingiesiems nuo skurdžiau gyvenančiųjų. Nesiginčysiu: valstybėje, kurioje didelė atskirtis bei nelygybė, ir turtuoliai verkia. Vis dėlto mums, socialdemokratams, yra ir bus svarbiau vargstančiųjų ašaros. Būtent dėl vargingai gyvenančiųjų, mažiau galimybių turinčiųjų, tikiu, pirmiausia juk ir iškeltas šis tikslas.
Laukia nuožmi kova. Savaime tai neįvyks. Kokių sprendimų reikia?
Kodėl mažieji moka daugiau?
Jei norime išties sukurti gerovę, reikia radikalių, o ne kosmetinių ar net visuomenę apgaunančių sprendimų. Pirmiausia, reikia sprendimų mokesčių srityje: naikinti mokesčių privilegijas, nesąžiningas lengvatas, progresyviai apmokestinti visas pajamas, o ne tik atlyginimus.
Gerovės valstybę turi kurti visi. Taip pat ir tie, kurių pajamos didžiulės. Nebegali būti taip, kad žmogaus pajamos siekia milijonus, o mokesčių jis sumoka mažiau už mokytoją ar eilinį valstybės tarnautoją.
Gerovės valstybę turi kurti visi. Taip pat ir tie, kurių pajamos didžiulės. Nebegali būti taip, kad žmogaus pajamos siekia milijonus, o mokesčių jis sumoka mažiau už mokytoją ar eilinį valstybės tarnautoją. Atleiskite, bet nuo milijoninių pajamų sumokėti vos procentą (ar net dar mažiau) mokesčių – tai gerovės valstybės ir jos piliečių išdavystė.
Dviguba išdavystė yra eiti į tribūną, kalbėti žmonėms gražius žodžius apie neva mažėjantį skurdą, gerėjantį gyvenimą ir iš esmės beveik nemokėti mokesčių valstybei.
Šiai valdžiai tikrai nepavyks padidinti valstybės biudžeto pajamas 5 procentais (nuo 30 iki 35 proc.) bendrojo vidaus produkto (BVP). Nėra noro, o ir asmeniniai interesai arčiau kūno. Skaičiai skaičiais, bet iš tiesų tai kalba apie riebius 2 milijardus eurų, kurie papildytų visos ES mastu gėdingai atrodantį, varganą mūsų valstybės biudžetą. Tai papildomi milijardai pensijoms, mokytojų atlyginimams, krašto apsaugai, socialinėms paslaugoms. Tai tikrai ne 100 milijonų (kuriuos dabar siūlo Prezidentas), o keliolika kartų daugiau.
Prieš kelerius metus Vilniaus Gedimino Technikos universiteto mokslininkai atliko Apmokestinimo teisingumo ir socialinės atsakomybės Lietuvoje tyrimą. Tyrime teigiama: „Kapitalo mokesčiai Lietuvoje, kaip procentas nuo BVP, yra labai maži ir sudaro 3,8 proc., o ES vidurkis yra 8,2 proc.“.
Mokslininkų skaičiavimu, jei Lietuva surinktų kapitalo mokesčių panašiai kaip Lenkija, Lietuvos valstybės pajamos padidėtų 5 procentiniais BVP punktais. Šiandien tai reikštų, kad valstybės pajamos padidėtų mažiausiai 2 milijardais eurų.
Oficiali tyrimo išvada: vartojimo mokesčiai Lietuvoje yra labai artimi ES vidurkiui, tačiau kapitalo mokesčiai yra perpus mažesni. Štai kur slepiasi tie stebuklingi 5 procentai ir papildomi milijardai. Pridursiu, kad ir socialinei sričiai Lietuva skiria perpus mažiau lėšų nei įprasta ES.
Akivaizdu, kad principas „mažieji moka daugiau“ nebetinka. Kol bus gausybė privilegijuotųjų, nebus iš ko statyti tą gerovę. Iš esmės nekeisdama situacijos mokesčių srityje, dabartinė šalies Vyriausybė ir Seimo dauguma dalyvauja gerovės valstybės išdavimo procese.
Gerovė – ne tik pinigai
Mums dažnai priekaištaujama, kad kurti gerovės valstybę siūlome tik sąžiningesnių mokesčių pagalba. Užmetama dar stipriau: neva norime iš vienų atimti, kitiems atiduoti.
Tai netiesa. Tai melas. Tai noras ir toliau gyventi geriau visų likusiųjų sąskaita. Palikti, išsaugoti viską taip, kaip yra dabar. Ar daugumą Lietuvos žmonių tenkina nevienodos galimybės mokytis, gydytis, gauti socialines paslaugas, kurti savo ateitį? Tenkina pensijos ir atlyginimai? Ar tenkina darbo santykiai, vis dar dažnokai paremti psichologiniu smurtu, o ne bendradarbiavimu?
Jei gerovė bus kuriama tik viename ar keliuose didžiuosiuose miestuose, gerovės valstybės nebus. Turi būti gera gyventi visiems, taip pat ir gyvenantiems mažesniuose miestuose, miesteliuose ir kaimuose. O tai reiškia kokybiškas viešąsias paslaugas regionų žmonėms – švietimo, sveikatos, socialinėje srityse.
Manęs dažnai klausia, kaip aš įsivaizduoju tą gerovės valstybę?
Dviračio išradinėti nereikia. Man pirmiausia tai yra žmonių socialinių teisių įgyvendinimas. 20 teisių ir principų, išvardintų Europos socialinių teisių ramstyje. Pavyzdžiui, dirbantis žmogus neturi skursti, būtina užtikrinti deramą minimalų atlyginimą, leidžiantį patenkinti darbuotojo ir jo šeimos poreikius. Tai ir darbuotojo apsauga nuo neteisėtų darbdavio veiksmų bei sudarytos sąlygos derinti darbą ir asmeninį gyvenimą.
Europos socialinių teisių ramstyje daug dėmesio skiriama socialinei apsaugai, vaikų, neįgaliųjų priežiūrai ir gyvenimui, lygioms vyrų ir moterų galimybėms, tinkamoms pensijoms ir minimalioms pajamoms, vienodoms galimybėms mokytis, gauti visuomenei prieinamas prekes ir paslaugas užimtumo, socialinės apsaugos, švietimo srityse. (Beje, spalio pradžioje būtent taip ir apie tai Europos Parlamento klausymuose kalbėjo mūsų, socialdemokratų, kandidatas į Europos komisarus Nicolo Schmit; neabejoju, kad šis kompetentingas ir nuoširdus kolega bus puikus Užimtumo, socialinių reikalų eurokomisaras).
Tokią matau valstybę, kurioje žmonėms gera gyventi. Kuriant tokią valstybę nepakanka ir nepakaks trupinių ir pažadų pabarstymo nuo kylančios ekonomikos stalo (kaip daroma dabar). Socialinė pažanga privalo būti vykdoma kartu su ekonomine pažanga arba net sparčiau už ją. O tai reiškia žymų valstybės išlaidų didinimą socialinėms paslaugoms, pensijoms, švietimui, sveikatos apsaugai.
Ir vėl aš čia apie pinigus.
Apie patriotizmą ir nacionalinių susitarimų ypatumus
Kol kas valstybės laivas lėtai, dažnai prisidengiant kairiaisiais šūkiais, bet užtikrintai plukdomas plutokratijos link (plutokratija – turtuolių valdžia; valstybės valdymo forma, kai visa valdžia formaliai ar faktiškai priklauso turtingųjų klasės atstovams). Gerovės valstybė, deja ir beje, priešingoje pusėje.
Esminė mokesčių pertvarka, didesnį svorį ir svarbą suteikiant dideles pajamas turintiesiems ir mokesčių lengvatomis besinaudojantiesiems – ne tik socialinio teisingumo, skurdo mažinimo klausimas. Tai ir šalies saugumo, ir valstybės ateities reikalas. Jokio supriešinimo tarp socialinių reikalų ir šalies gynybos nebus, jei ir vieną, ir kitą sritį stiprinsime ne tik mažas ar vidutines pajamas turinčių žmonių mokesčiais.
Prisidėti prie gerovės valstybės kūrimo – štai tikrasis patriotizmas. Ne slėpti mokesčius, bėgti nuo jų, nusipirkti ar saugoti privilegijas garantuojančius įstatymus, o prisidėti prie viešojo gėrio kūrimo.
Galime siūlyti nacionalinius susitarimus dėl migracijos, dėl švietimo ir kultūros, dėl sveikatos ar socialinių reikalų. Neneigiu jų reikšmės (vis geriau nei nieko, o ir tartis juk reikia). Vis dėlto prisipažinsiu, kad kartais jie man panašūs į laikiną gaisrų gesinimą arba į pigias manipuliacijas, siekiant atitolinti išties sudėtingų problemų sprendimą. Nes kaip ten bežiūrėtumėm, vėl į visas puses bus tampoma ta pati per maža biudžeto paklodė. Tai reiškia, kad nežinia kada baigsis skurdas, nelygybė, švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos bei kitos problemos.
Vietoj visų mano išvardintų nacionalinių susitarimų pakaktų visiems pasirašyti vieną vienintelį susitarimą dėl solidarumo mokesčių ir daugumos mokestinių privilegijų panaikinimo. Pasirašyti ir įgyvendinti.