Sveikindami nacionalinio susitarimo dėl švietimo politikos (toliau – Susitarimas) idėją socialdemokratai turi savo pasiūlymų. Esminių, be kurių būtų sunku iš esmės pakeisti švietimo sistemą. Pakeisti taip, kad vaikų mokymosi kokybė gerėtų, o jaunimas norėtų dirbti mokytojais, taip pat ir regionuose.

Siūlome visuotinio viešosios (valstybės, savivaldybių) švietimo sistemos stiprinimo kryptį. Tokią, kokią jau seniau pasirinko Suomija, ir pasiekė puikių rezultatų. Tokią, kokią renkasi Estija ir Latvija, gerokai lenkiančios Lietuvą vaikų pasiekimais, nors dar prieš kelis dešimtmečius prie starto linijos stovėjome greta.

Taigi dalis socialdemokratinių siūlymų.

Siūlymas Nr. 1: didesnis finansavimas

Be didesnio finansavimo, ypač ikimokykliniam ir pradiniam vaikų ugdymui, proveržio nebus. Politinės partijos turi aiškiai įsipareigoti, kad iki 2030 m. būtų laipsniškai pasiektas švietimo ir mokslo finansavimas – 6 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP).

„Eurostat“ duomenimis, Lietuva 2019 m. švietimui skyrė 4,6 proc. BVP. Tai kiek mažiau nei ES vidurkis (4,7 proc. BVP), tačiau stipriai atsiliekame ir nuo Estijos (6 proc. BVP), ir nuo Latvijos (5,8 proc. BVP).

Be to, nevienodai paskirstomos išlaidos. Pagal santykį su BVP, Estija gerokai daugiau investuoja į aukštąjį mokslą bei mokymosi pagalbą ir ypač į ikimokyklinį ir pradinį ugdymą. Sekdamos Šiaurės šalių pavyzdžiu ir Estija, ir Latvija būtent šiai sričiai atseikėja daugiausiai: 2,4 proc. ir 2,3 proc. BVP. Panašiai į mažuosius investuoja ir Lenkija, užimanti trečiąją vietą tarp ES valstybių pagal bazinius penkiolikmečių skaitymo, matematikos ir mokslo įgūdžius.

Lietuva pagrindines švietimo lėšas paskirsto taip: 1,8 proc. BVP skiria viduriniam ugdymui ir vos 1 proc. BVP pradiniam ir ikimokykliniam ugdymui. Europos Sąjungoje mažiau lėšų pradiniam ir ikimokykliniam ugdymui skiria tik Bulgarija ir Rumunija (po 0,8 proc. BVP).

Didesnės lėšos švietimui savaime dar nereiškia geresnės mokymo kokybės. Kaip ir kur tas lėšas panaudoti?

Siūlymas Nr. 2: didinti atlyginimus

Susitarime turi būti numatyti mokytojų bei dėstytojų ir tyrėjų atlyginimų kėlimas ne tik iki 2024 m., kaip yra dabar, o visam Susitarimo laikotarpiui, t. y. iki 2030 m.

Būtina įtvirtinti mokytojų bei dėstytojų ir tyrėjų atlyginimų santykį ne tik su vidutiniu darbo užmokesčiu (kaip yra dabar nurodoma Susitarime), bet ir su kitomis, bent jau panašaus ekonominio išsivystymo ES valstybėmis narėmis.

Jei norime proveržių, orientuokimės į tuos, kuriems sekasi.

Europos Komisijos 2019 m. duomenimis, nors vidutinis mokytojų atlyginimas padidėjo, tačiau pradinis teisės aktais nustatytas visą darbo dieną dirbančio pagrindinio ugdymo mokytojo vidutinis darbo užmokestis, net ir pakoreguotas pagal perkamąją galią, yra beveik 60 proc. žemesnis už ES vidurkį.

Nenormalu, kad karjeros pabaigoje Lietuvos mokytojų darbo užmokestis padidėja tik 7,2 proc., palyginti su 60 proc. ES. Tai yra mažiausias darbo užmokesčio didėjimas ES.

Atskiras, bet susijęs siūlymas – Mokytojų pritraukimo į regionus programa.

Siūlymas Nr. 3: Mokytojų pritraukimo programa

Iš šios programos turėtų būti dengiamos būsimųjų pedagogų mokymosi išlaidos, gyvenimo pradžios savivaldybėje išlaidos, taip pat ir mokami didesni atlyginimai.

Dabar tai daro regionų savivaldybės iš savo kuklių išteklių, dažnai nesėkmingai.

Tai galėtų būti ir bendra specialistų (pedagogų, gydytojų, psichologų ir t.t.) pritraukimo į regionus programa, įskaitant ir privačias įstaigas bei įmones (taip pat ir pramonės), tačiau prioritetą teikiant viešajam sektoriui – švietimui ir sveikatos apsaugai.

Tai galėtų tapti visos regioninės politikos ašimi. Pradėkim nuo švietimo.

Tokia programa būtų be galo svarbi regioninėms savivaldybėms.

Siūlymas Nr. 4: gerinti mokinių pavėžėjimą

Moksleivių kelionė į mokyklą neturi užtrukti valandą ar ilgiau. Pusvalandis, ne daugiau. Būtina skirti regioninėms savivaldybėms daugiau lėšų šiai paslaugai plėtoti.

Susitarimo nuostatos dėl neformalaus švietimo turi būti sustiprintos nurodant, kad kiekvienam Lietuvos moksleiviui turi būti sudarytos galimybės lankyti sporto, meno ar mokslo būrelį. Tai reiškia, kad turėtų būti numatyta išplėsti mokinių pavėžėjimo sistemą, kad ji apimtų ir neformaliojo švietimo sistemą.

Siūlymas Nr. 5: atsisakyti vaikų ir mokyklų rūšiavimo

Turi būti panaikintos privačių ugdymo įstaigų privilegijos, taip suteikiant visiems vaikams lygias galimybes augti ir tobulėti. Privačios švietimo įstaigos turėtų būti finansuojamos taip, kaip ir valstybinės (savivaldybių) įstaigos, taikant tokius pačius kokybės reikalavimus ir neleidžiant iš tėvų imti papildomą mokestį už mokslą.

Tokia tvarka yra Švedijoje, kuri, tiesa, buvo susigundžiusi pasukti švietimo politiką į laisvosios rinkos vandenis, bet, žymiai pablogėjus moksleivių žinių lygiui, nusprendė panaikinti privačių įstaigų privilegijas. Švedijoje privačių mokyklų daug, bet nė viena negali imti pinigų iš moksleivių tėvelių.

Tokiu keliu nuėjo ir Suomija, galinti pasigirti viena geriausių švietimo sistemų pasaulyje.

Taip pat turi būti ribojamos vaikų atrankos į mokyklas. Nebegalima rūšiuoti nei mokyklų, nei vaikų į blogus ir gerus.

Taigi dera numatyti valstybinių ir nevalstybinių švietimo institucijų, ypač bendrojo ugdymo mokyklų ir ikimokyklinių ugdymo įstaigų statusą. Nevalstybinės bendrojo ugdymo mokyklos, ikimokyklinio ugdymo įstaigos turėtų būti pelno nesiekiančios institucijos. Nevalstybinės ugdymo įstaigos neturėtų tapti socialinės atskirties didinimo katalizatoriais. Juolab turtiniu pagrindu.

Ir dar vienas labai konkretus siūlymas: vieną kartą užbaigti su tais „neprivalomais“, bet labai brangiais pratybų sąsiuviniais.

Kalba yra ne tik apie mokymo programas ir chaosą jose, bet ir apie verslą, net ir „valstybinį“, kuris sukasi švietimo sistemoje.

Siūlymas Nr. 6: ministerijai pavaldžių, su ja susijusių įstaigų pertvarka

Atlikti valstybinį auditą ir nustatyti, kokį efektą davė iki šiol vykdytos reformos, pertvarkant Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldžias ar su ja susijusias įstaigas. Ar tos reformos apskritai įgyvendintos, ar tos įstaigos iki šiol nedubliuoja viena kitos veiklos, ar apskritai tos įstaigos būtinos, kiek lėšų skiriama joms išlaikyti ir kiek ES lėšų jos „įsisavina“.

Pozicija

Bendra socialdemokratų pozicija labai aiški: didesnės investicijos į vaikus nuo pat mažens ir lygių galimybių gauti kokybišką švietimą užtikrinimas kiekvienam teikia pažangą visai visuomenei ir naudą kiekvienam tos visuomenės nariui.

Švietimo politikoje būtinas esminis proveržis. Kokybiškas valstybinis darželis ar mokykla turi būti vienodai prieinami visiems Lietuvoje gyvenantiems vaikams, nepriklausomai nei nuo gyvenamosios vietos, nei nuo tėvų pajamų. Kol kas Lietuvoje toli gražu dar taip nėra.