Vėl grįžtama prie Nacionalinio susitarimo dėl švietimo. Klausimų yra gana daug. Ir drįstu suabejoti, ar visi jie apmąstyti. Keletą jų paryškinsiu.
Ar tai iš tiesų bus Nacionalinis susitarimas dėl švietimo (Susitarimas), ar tik parlamentinių politinių partijų ir vienos kitos visuomeninės organizacijos parengtas kūrinys? Ar šis Susitarimas bus tik švietimo ar ir mokslo klausimais? Kaip plačiai bus diskutuojamas jo turinys ir ar bus atsižvelgiama į visuomenės nuomonę? Gal apsiribojama tik pristatymu? O kaip bus įforminamas jo statusas? Turint omenyje, kad įstatymų leidėjas yra Lietuvos Respublikos Seimas (LRS), tai šis susitarimas turėtų būti patvirtintas LRS.
Galų gale, ar šio dokumento įgyvendinimui bus finansiškai pagrįstas priemonių planas? O gal jį ištiks toks pat likimas kaip 2017 m. LRS patvirtintų Bendrojo ugdymo mokyklos kaitos gairių (joms nebuvo parengtas priemonių planas, nors tuometinė ŠMM buvo įpareigota, tad nebuvo ir parlamentinės kontrolės)? Kitaip tariant, prieš sėdant rengti tokį Susitarimą, reikia labai rimtai išdiskutuoti jo paskirtį, statusą, visuomenės grupių įtraukimą ir kitus aktualius klausimus. Juk švietimas ir mokslas nėra kurios nors politinės partijos, grupės ar asmens nuosavybė. Tai visos visuomenės susitarimas dėl Lietuvos perspektyvos. Todėl labai svarbu, kas dalyvaus rengiant Susitarimą.
Be abejo, svarbus ir moderatorius. Mano giliu įsitikinimu, tai turėtų būti neutralus arba švietimo žmogus. Tik jokiu būdu ne buvę ar esami Lietuvos Respublikos Vyriausybės (LRV), Prezidentūros ir LRS ar politinių partijų nariai. Ypač tie, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo nevienareikšmiškai vertinamų tam tikrų įstatymų, kitų teisės aktų inicijavime, rengime ar priėmime.
Pavyzdžiui, mokytojų etatinio darbo apmokėjimo sistemos (MEDUS) arba jo patobulinto modelio, vadovų kadencijų įvedime, etc. Tikėtina, kad toks žmogus vargiai sulauks švietimo bendruomenės palaikymo. O tai svarbu – švietimo bendruomenė turi pasitikėti Nacionalinio susitarimo dėl švietimo rengėjais. Nepamirškime, kad pedagogams vilčių suteikė ir mokytojo kaip prestižinės profesijos skelbimas. Bet paskui ta akcija tapo aidu… Nepateisinti lūkesčiai gali turėti įtakos ir pasitikėjimui Susitarimu.
Juk ir pati iniciatyva kilo iš švietimo žmonių – Nacionalinio susitarimo idėjos iniciatoriai buvo švietimo ir kitos organizacijos, kurios 2019 02 13 Vilniaus universitete Consilium educationis renginio metu priėmė rezoliuciją dėl tvarios švietimo sistemos (ją pasirašė 37 organizacijos, kurių dauguma yra skėtinės).
Rezoliucija buvo išsiųsta LRS pirmininkui, Prezidentūrai, LRV Premjerui, parlamentinių politinių partijų atstovams. Partijų pirmininkai delegavo į Susitarimo rengimo grupę savo atstovus (išskyrus LVŽS), kurie kartu su švietimo atstovais rengė susitarimo projektą. Grupė dirbo pakankamai darniai ir jokių rimtų ideologinių nesutarimų nepasitaikė – buvo galvojama apie švietimą ir jo tvarią raidą, orientuojantis į kokybinį švietimo aspektą.
Tačiau nepavyko šito projekto apsvarstyti LRS frakcijose – LVŽS oficialiai nedalyvaujant, o TS–LKD paskutinius potėpius parengtame Nacionalinio susitarimo projekte dedant, buvo atšauktas jų deleguotas narys, tad projekto rengimas buvo sustabdytas – LRS baigėsi pavasario sesija, paskui iniciatyvą perėmė Prezidentūra, LRV, opozicinės partijos ir pan.
Dabar vėl grįžtama prie Nacionalinio susitarimo dėl švietimo idėjos. Tai gali tapti labai svarbiomis švietimo tvaraus vystymo/si gairėmis. Šios gairės galėtų padėti, nesiblaškant nuo rinkimų iki rinkimų, dėl kokios nors politinės partijos, grupės ar asmens įnorių, įgyvendinti švietimo (tikėtina, ir mokslo) sutartus dalykus. Tik tam reikia labai atsakingai pasirengti ir profesionaliai parengti Susitarimą, jį derinant su įvairiomis visuomenės grupėmis.
