Skaitau įvairias rekomendacijas bendrojo ugdymo mokykloms ir suprantu, kad prirašyti rekomendacijų galima įvairių, net visiškai atitrūkusių nuo realios situacijos ir mokyklos galimybių. Pradėsiu ne nuo ugdymo proceso organizavimo, nes apie jį jau daug prirašyta.
Pavyzdžiui, švietimo, mokslo ir sporto ministras džiaugsmingai pranešė apie gautus naujus geltonus autobusiukus. Tik pamiršo pasakyti, kad juose yra alkotesteriai, tai po dezinfekavimo bent pusvalandį, ko gero, vairuotojas negalės užvesti variklio. Kaip tada užtikrinti transporto priemonės dezinfekavimą ir kaip saugiai susodinti mokinius?
Medicinines kaukes ar kitas apsaugos priemones dėvėti privalu, bet ne visi gali jas turėti, ir ar turės tuo momentu – neaišku. Tai kas tada mokiniui ją duos? O gal jo tada nevežti? Kelis reisus vargiai galės mokyklos organizuoti – tam reikia papildomų lėšų. Apskritai, ar mokykloms skirta pakankamai lėšų nusipirkti apsaugos priemonėms? Medicininių kaukių mokytojui, švietimo pagalbos darbuotojams per dieną tikrai reikės ne vienos ir ne dviejų. Kas juos aprūpins? Kai kurioms mokykloms, kurios buvo egzaminų centrais, iki šiol negrąžinti pinigai už panaudotas lėšas mokinių ir darbuotojų saugai.
ŠMSM rekomendacijose „Ugdymo proceso įgyvendinimo ypatumai 2020–2021 mokslo metais“ rašoma: „Maitinimas gali būti organizuojamas a) klasėse – maistas patiekiamas vienkartiniuose induose; b) mokyklos valgykloje – skirtos atskiros erdvės skirtingų klasių mokiniams maitinti.“ Klausimas: kas užtikrins vienkartinių indų įsigijimą? Maitinimo paslaugas teikianti įmonė vienkartiniuose induose teikia maistą gaunantiems nemokamą maitinimą. Jei norės tėveliai ir kitiems nupirkti, tai tikėtina, kad kaina bus didesnė, o iš namų maistą vargu ar atsineš vienkartiniuose induose. Kita vertus, ar nemokamą maitinimą gaunantys nesijaus nejaukiai (prieš keletą metų atliktas Mykolo Riomerio universiteto mokslininkų tyrimas parodė, kad iš bendramokslių jie neretai sulaukia ir pašaipių replikų).
Medicininių kaukių mokytojui, švietimo pagalbos darbuotojams per dieną tikrai reikės ne vienos ir ne dviejų. Kas juos aprūpins?
Ir dar. Suvaldyti srautus, kad visiškai vaikai nesimaišytų ir būtų teisingai vėdinamos patalpos, matyt, išeis ne visoms mokykloms – tai gali riboti pastato projektinės galimybės, mokinių skaičius ir pan., bet mokyklų vadovai ir darbuotojai tikrai stengsis. Tik ir dėl jų reikia pasistengti (aprūpinti saugos priemonėmis, sudaryti galimybes dirbti mišriuoju būdu ir panašiai). Tik jie nėra burtininkai – kai išgirdau iš Visuomenės sveikatos biuro specialistų, kad vaikai negali iš skirtingų klasių maišytis, tai tapo akivaizdu, jog negali būti prailgintų grupių, neformalaus švietimo užsiėmimų ir pan. O ugdymo(si) procesą mokyklose reikia užtikrinti…
2020.08.25 ŠMSM konferencijoje „Investicijos į švietimą ir inovacijos: telkiančios, skatinančios, įgalinančios“ Visuomenės sveikatos departamento direktorius Audrius Ščeponavičius pasakė, kad turi būti saugi ir sveika ugdymosi aplinka ir kad Visuomenės sveikatos centre yra 10 departamentų ir juose dirba 100 epidemiologų ir 600 kitų darbuotojų, dar yra 750 visuomenės sveikatos specialistų. Pastarieji dirba ugdymo įstaigose, tai tikėtina, kad talkina.
Bet mane stebina keistas požiūris į pagalbą mokykloms. Nejau tie departamentų darbuotojai į apie tūkstantį mokyklų, kitas ugdymo įstaigas negalėjo nuvykti ir profesionaliai pakonsultuoti? Mokyklų vadovai (darželių, lopšelių ir kitų ugdymo įstaigų) yra ne tos srities specialistai, ir jiems užkrauti tokią atsakomybę ir naštą be profesionalios pagalbos net nepadoru. Išeina taip: Operacijų vadovas, ŠMSM rašo rekomendacijas, o mokyklos turi verstis per galvą. Net ir kūlversčiais besiversdami mokyklų vadovai visų rekomendacijų neįvykdys. Tad, ko gero, jie, mokytojai, švietimo pagalbos specialistai ir kiti darbuotojai jaus dar didesnę įtampą ir nerimą dėl saugios aplinkos mokykloje. Prie tokios savijautos gali prisidėti ir keistos nurodytos nuotolinio mokymo normos (jų santykis, lyginant su mokymu(si) mokykloje, 30 proc.), o galėtų būti mokyklai pasirinkimo laisvė, nes realios situacijos nėra aiškios. Taigi, nedera to santykio ir reglamentuoti.
Vieną kartą dera suprasti, kad mokyklos yra įvairios ir jų galimybės taip pat. Tad reikia epidemiologams, sveikatos priežiūros specialistams ateiti ir konsultuoti vadovus, pagelbėti maksimaliai panaudoti galimybes saugiai ir sveikai aplinkai kurti, o ne tik rašyti krūvas neretai neįvykdomų rekomendacijų, nuolat krauti ant vadovų galvų atsakomybes.
Nejau tie departamentų darbuotojai į apie tūkstantį mokyklų, kitas ugdymo įstaigas negalėjo nuvykti ir profesionaliai pakonsultuoti?
Mokyklose darbuotojai dirbs rizikos zonoje, bet kažkodėl niekas net nekalba apie Mokytojų etatinio apmokėjimo sistemos pakeitimą (reikalinga daugiau kontaktinių valandų kompensuojamoms konsultacijoms, darbui su specialiųjų poreikių vaikais, reemigrantais, gal ir darbui mobiliomis grupėmis, žymiai daugiau praleidžiama laiko ruošiantis pamokoms, taisant mokinių darbus etc.). Kodėl nesusirūpinama, kad mokyklų vadovai, mokytojai serga lėtinėmis ligomis (kai kurie onkologinėmis), yra garbaus amžiaus. Jie gali susirgti, atsisakyti dirbti. Kokie yra atsarginiai planai? Juk galima su universitetais, kolegijomis tartis dėl studentų pedagoginių praktikų. Tai būtų nemenka paspirtis mokykloms.
Klausimų dėl naujų mokslo metų žymiai daugiau nei paminėjau, bet detalios analizės, deja, nėra. Neaiškūs ir situacijos valdymo scenarijai.
Galima pasidžiaugti, kad 2850 mokytojų skirti kompiuteriai. Tik mokytojų yra virš 30 000. O kiek iš jų turi senus, praktiškai netinkamus darbui kompiuterius, neturi vaizdo kamerų ir pan.? Ar tai žinote tie, kurie užsiimate viešaisiais ryšiais? Gal reiktų ŠMSM ir jos pavaldžioms institucijoms baigti piarą ir rimtai dirbti darbus, nes net per pusę metų nesugebėjo parengti reikalingo mokytojams suskaitmeninto turinio. Tiesa, rekomendacijas vis rašo ir rašo, bet tegul bent vieną kartą mokyklų steigėjai įvykdo Darbo kodekso 52 straipsnio reikalavimus:
„3. Skiriant dirbti nuotoliniu būdu, raštu nustatomi darbo vietos reikalavimai (jeigu tokie keliami), darbui suteikiamos naudoti darbo priemonės, aprūpinimo jomis tvarka, naudojimosi darbo priemonėmis taisyklės, taip pat nurodomas darbovietės padalinys, skyrius ar atsakingas asmuo, kuriam darbuotojas turi atsiskaityti už atliktą darbą darbdavio nustatyta tvarka.
4. Jeigu dirbdamas nuotoliniu būdu darbuotojas patiria papildomų išlaidų, susijusių su jo darbu, darbo priemonių įsigijimu, įsirengimu ir naudojimu, jos privalo būti kompensuotos. Kompensacijos dydį ir jos mokėjimo sąlygas darbo sutarties šalys nustato susitarimu.“
Visi rekomendacijų rašytojai ir kontrolieriai, ugdymo institucijų steigėjai, supraskite, kad ir patys privalote vykdyti įstatymus – Darbo kodeksas nėra rekomendacinio pobūdžio. O mokyklos, kitų ugdymo institucijų vadovai, mokytojai ir kiti darbuotojai tikrai neturi būti arkliai, ant kurių visi joja, bet niekas net nepaklausia, ar nenori nors atsigerti…
