Paskutinis Baltarusijos diktatorius suorganizavo pseudorinkimus ir, dideliam baltarusių – daugiausiai jaunimo – pasipiktinimui, tariamai buvo „išrinktas“ dar penkeriems metams valdyti šalį. Nespėliosim, kaip, ar ilgai jis sugebės prezidentauti? Kai jo valdomoje šalyje didelė dalis gyventojų Aliaksandro Lukašenkos negali pakęsti ir kasdien reikalauja jo atsistatydinimo.
Baltarusiai yra viena iš rytų slavų tautų, kuri yra labiausiai konservatyvi, ekonomiškai atsilikusi, mažiausiai reformuota autoritarinio tipo valstybė, neturinti parlamente nė vieno opozicijos nario. Ji iki šiol buvo visiškai priklausoma nuo Rusijos tiek politine, tiek karine, energetine ir ūkine prasme. Du trečdaliai jos gyventojų viešajame gyvenime ir namuose vartoja ne baltarusių, o rusų kalbą. Tai dar nereiškia, kad jie nėra baltarusiai.
A. Lukašenka ir jo komanda, apie kurią beveik nieko nežinome, bando flirtuoti su Kinija, kurios vadovas pirmasis pasveikino A. Lukašenką su pergale, pralenkdamas net Vladimirą Putiną. Pastaruoju metu A. Lukašenka bandė rasti kalbą ir su JAV. Su šia, kaip rašo lenkų „Polityka“, daugiausia kalbama naftos klausimais. Ne be reikalo Baltarusiją šiemet aplankė JAV valstybės sekretorius Mike Pompeo ir po 10 metų pertraukos nutarė paskirti savo ambasadorių į Minską. Gal todėl Jungtinės Valstijos tik po Europos Sąjungos pasipiktinimo sureagavo į pseudorinkimus Baltarusijoje.
Baltarusija rinkosi kitą kelią. Didžiausias ir vienintelis oligarchas jau 26 metai yra buvęs prezidentas.
Buvęs rusų disidentas Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženicynas (1918–2008), pasisakydamas už Rusijos imperijos atkūrimą, nematė joje vietos Baltijos valstybėms. Tačiau buvo giliai įsitikinęs, kad imperijai, be Rusijos, turi priklausyti visos trys rytų slavų tautos: rusai, ukrainiečiai, baltarusiai. Beje, V. Putinas yra didelis A. Solženicyno gerbėjas, net pats rūpinosi, kad jo knygos apie Gulagą būtų įtrauktos į mokyklų mokymo programas.
Su Ukraina Kremliui pavyko tik iš dalies. Jis atplėšė nuo Ukrainos Krymą, ten įrengdamas karinį jūros placdarmą Juodajai jūrai kontroliuoti ir iš esmės prijungė prie Rusijos dalį rusakalbių rytinių Ukrainos žemių: Donecko ir Luhansko sritis. Ukraina realiai neteko maždaug 5 milijonų gyventojų, nors formaliai ir teisiškai tai – Ukrainos teritorija.
Karui su Ukraina Rusija ruošėsi iš anksto, išnaudodama visus savo propagandinius resursus tiek pačioje Rusijoje, tiek Ukrainoje, tiek ES bei JAV. Vakarų šalys pradžioje gana aktyviai rėmė Ukrainą. Tačiau ilgainiui Vakaruose didėjo nepasitenkinimas Ukrainos politikais, didžiule korupcija, negebėjimu ar nenoru tvarkytis Vakarų valstybių pavyzdžiu.
Vis dėlto Ukraina išsaugojo nepriklausomybę. Joje, nors ir su trūkumais, veikia demokratinė sistema, vyksta rinkimai, parlamente gausiai atstovaujama opozicija, galioja spaudos, susirinkimų ir demonstracijų laisvė, kurią bando reguliuoti atskiros oligarchinės grupuotės, darančios nemenką įtaką valdžios struktūroms.
Ukrainą galima vadinti oligarchinės demokratijos valstybe, kurioje oligarchai, besivaržydami tarpusavyje, galbūt, net prisidėjo, kad šalyje neiškiltų vienas autoritarinis lyderis, sukoncentravęs savo aplinkoje visa apimančią diktatoriaus valdžią.
Baltarusija rinkosi kitą kelią. Didžiausias ir vienintelis oligarchas jau 26 metai yra buvęs prezidentas. Žinoma, šalyje yra ne vienas milijonierius. Jų galbūt yra net daugiau nei Lietuvoje ar visose Baltijos valstybėse. Tačiau jie nėra oligarchai, turintys savo rankose ne tik finansinę, bet ir politinę, spaudos, TV valdžią. Jie visi ilgą laiką priklausė nuo vieno diktatoriaus.
Rusijai nepatinka pats faktas, kad Lukašenkai slysta valdžia iš rankų, kad jis gudriai išnaudojo „nepriklausomo politiko“ kortą erzindamas Kremlių ir neretai elgiasi gana arogantiškai Rusijos ir asmeniškai V. Putino atžvilgiu. To Rusijos prezidentas niekada neužmirš ir ras būdų jam atkeršyti.
Rusijai kariauti su Baltarusija būtų didžiulė klaida. Nemaža dalis opozicijos veikėjų iki šiol buvo prorusiški ir pasisakydavo už artimus santykius su Rusija ir šalies neutralitetą. Rusijai, kaip ir A. Lukašenkai, nerūpi demokratija, žmogaus teisės ir laisvės Baltarusijoje. Jai ilgą laiką tiko A. Lukašenkos valdžia ir sunku įsivaizduoti, kad Rusija galėtų paremti kokį nors provakarietišką opozicijos veikėją. Tačiau Rusijai nepatinka pats faktas, kad A. Lukašenkai slysta valdžia iš rankų, kad jis gudriai išnaudojo „nepriklausomo politiko“ kortą erzindamas Kremlių ir neretai elgiasi gana arogantiškai Rusijos ir asmeniškai V. Putino atžvilgiu. To Rusijos prezidentas niekada neužmirš ir ras būdų jam atkeršyti. Nepamirškim, kad A. Lukašenka, dideliam Kremliaus pasipiktinimui, nepripažino Krymo okupacijos.
Vis dėlto Baltarusijos likimas yra ne A. Lukašenkos ir net ne Rusijos, o pačių baltarusių rankose. Palinkėkim jiems drąsos ir stiprybės kovoje už savo laisvę ir demokratinę valstybę.
