Kaitinant vasaros karščiams ir esant politinių įvykių štiliui Lietuvos padangėje, mažiausiai du Seimo nariai konservatoriai sumanė Lietuvos komunistų partiją paskelbti nusikalstama organizacija. Ne pirmą kartą. Tačiau vėl nesėkmingai.
Nustebino Vytauto Landsbergio argumentacija. Anot jo, toks įstatymas pakenktų prezidentei Daliai Grybauskaitei, kaip žinia, buvusiai komunistų partijos narei, ir taip pradžiugintų Kremlių. Neturėkime iliuzijų, kad Kremlius nežino mūsų prezidentės biografijos.
Labiau suprantama, taip pat neigiama dėl šito įstatymo projekto konservatorių partijos vado Gabrieliaus Landsbergio nuomonė, kuri neretai svyruoja tarp liberalių ir konservatyvių pažiūrų, bandant sutaikyti tai, kas yra nesutaikoma.
Galima paaiškinti dalies radikaliai nusiteikusių konservatorių norą atkreipti į save dėmesį, paskelbus nusikaltėliška organizacija buvusią, seniai Lietuvoje uždraustą KP. Tam tikra Lietuvos visuomenės dalis, ne tik konservatorių rėmėjai, į buvusius komunistus žiūri neigiamai. Jų skaičius, kaip ir buvusių komunistų skaičius, dėl suprantamų priežasčių nuolat mažėja. Vis didesnę Lietuvos visuomenės dalį sudaro karta, gimusi nepriklausomybės metais arba sovietmečio pabaigoje. Tikėtina, kad knygas menkai skaitanti tautos dalis nedaug arba beveik nieko nežino apie komunistus ir jų vaidmenį okupacijos metais. Dažnai besivadovauja ne tiek žiniomis, kiek gandais ir mitais.
LKP nuo pat jos atsiradimo 1918 m. nebuvo savarankiška politinė jėga. Per visą egzistavimo laikotarpį iki 1989 m. gruodžio ji buvo Rusijos bolševikų partijos įrankis, atvirai ir slapta kovojęs prieš Lietuvos valstybingumą. Perestroikos metu, veikiami Sąjūdžio, dalis demokratiškai nusiteikusių LKP narių sugebėjo atsiskirti nuo Maskvos ir sukurti savarankišką partiją, kuri pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę, o jos atstovai, kaip ir Sąjūdžio deputatai, balsavo už Lietuvos valstybės atkūrimą. Per visą savo gyvavimo istoriją ji pirmą kartą tapo savarankiška Lietuvos politine jėga, vėliau pakeitusi savo pavadinimą į LDDP ir net laimėjusi 1992 m. demokratinius rinkimus į Seimą.
Plačiai nuo senovės laikų yra paplitęs posakis, kad nugalėtojai neteisiami. Teisiami nugalėtieji. Galima nesutikti ar bent jau nepritarti šiam posakiui, bet istorija rodo, kad daugeliu atvejų minėtas posakis atspindi pasaulio realijas.
Vokiečių nacionalsocialistų partijos vadai bei nusikaltimus prieš žmoniją, savo tautą ir savo priešininkus vykdę naciai buvo teisiami tarptautiniame nugalėtojų Niurnbergo procese, o po to ir Vokietijos, Izraelio ir kitų šalių teismuose. Iki šių dienų. Jiems netaikoma senatis.
Tačiau nacių Vokietijos automatiškai negalima palyginti su Sovietų Sąjunga. Kaip hitlerjugendo (vok. Hitlerio jaunimo) negalima lyginti su Lietuvos komjaunimu, kuriam 1986 m. priklausė daugiau kaip pusė milijono merginų ir vaikinų. Nors, formaliai žiūrint, vieni talkino komunistinei, o kiti – nacistinei valdžiai. Tik naciai išsilaikė 12 metų Vokietijoje, o komunistai – pusę amžiaus Lietuvoje ir daugiau kaip 70 metų – Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje.
Ne vien dėl to, kad Sovietų Sąjunga buvo nugalėtojų pusėje ir ji su Vakarų sąjungininkais teisė pralaimėtojus, tarp kurių buvo holokausto sumanytojai bei vykdytojai, naikinę ištisas tautas. Nemažai komunistų ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir Prancūzijoje, Graikijoje, Italijoje ir kitose Vakarų šalyse kovojo su nacių Vokietija ir prisidėjo prie rudojo maro sunaikinimo. Jie irgi buvo nugalėtojų pusėje. Dalis žydų iš Rytų Europos, tarp jų – iš Lietuvos, išsigelbėjimą, jeigu spėjo pabėgti nuo nacių sunaikinimo, rado komunistinėje Sovietų Sąjungoje. Tą žino kiekvienas žydas.
Kita vertus, už SSRS komunistų partijos vadovaujamus jėgos ir prievartos struktūrų įvykdytus nusikaltimus okupuotose teritorijose bei pačioje Rusijoje komunistų partija nebuvo nuteista. Tačiau Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse KP dėl savo buvusios antivalstybinės veiklos buvo uždrausta.
Vis dėlto, kas gi buvo ta Lietuvos komunistų partija sovietmečiu iš tikrųjų, kaip ji veikė, kaip ji verbavo žmones, kurie komunistais būti nenorėjo, bet atsispirti nesugebėjo? Tai verta žinoti ne tik dėl paties žinojimo. Sovietinėje Lietuvoje norint padaryti karjerą, pvz., moksle, švietimo ar net kultūros srityje, o tuo labiau vadovauti didesnei gamyklai, tapti teisėju, prokuroru ar mokyklos direktoriumi ir t.t. tekdavo rinktis tarp narystės partijoje ir karjeros. Buvo tokių, kurie aukojo savo karjerą, atsisakydami stoti į kompartiją. Kiek jų buvo? Galbūt jų buvo per mažai? Manyčiau, kad per mažai.
Žinoma, buvo ir besiveržiančių tapti KP nariais, padaryti karjerą, gauti geriau apmokamas pareigas, valdišką butą ar turėti kitokios konkrečios naudos. Galiausiai, jausti, kad esi valdžios žmogus, kad tavęs prisibijo, kad gali duoti, bet gali ir atimti. Buvo ir idėjinių komunistų, galbūt, 5 proc., anot LKP I-ojo sekretoriaus Algirdo Brazausko.
Kas buvo kas sovietinėje Lietuvoje, žinoti verta, kad padarytume išvadas apie netolimą savo tautos praeitį. Kad ją sąmoningai, kiek galima objektyviau, įvertintume, suprastume, kodėl tokie, o ne kitokie esame. Jau vien tam, kad neįsigalėtų totalitarinis, autoritarinis ar tiesiog sparčiai plintantis demagoginis mąstymas ar fake news dezinformacija. Kad demokratija ne tik pleventų virš mūsų, bet giliau įleistų šaknis į mūsų sąmonę.
Būtent dėl savo istorinės atminties, kuri yra sudėtinga ir nesidalijanti tik į dvi spalvas – juodą ir baltą, tik į geriečių ir blogiečių puses. Dar ir dėl to, kad masinis bendradarbiavimas su sovietine valdžia, kai paskutiniais sovietmečio metais komunistų partijai priklausė apie 200 tūkstančių Lietuvos piliečių, nepasikartotų. Tauta turi žinoti, kas buvo kas komunistiniais valdymo metais ir ką jis tais laikais nuveikė. Nesvarbu, ar tai buvo prezidentė, ar gabus skulptorius, ar nemenka dalis Sąjūdžio tarybos narių bei daugiau kaip trečdalis Aukščiausiosios Tarybos deputatų – tarp jų ir būsimų konservatorių, paskelbusių Lietuvos nepriklausomybę ir pasklidusių po įvairias frakcijas.
Beje, visi mūsų prezidentai, demokratiškai išrinkti po nepriklausomybės paskelbimo, išskyrus Valdą Adamkų, yra buvę LKP nariai. Tai negi jie visi yra iš nusikaltėlių partijos?
Žinoti nereiškia pasmerkti, keršyti ar persekioti. Žinoti – reiškia nebijoti tiesos, nes baimė gimdo apolitiškumą ir stabdo mūsų pilietinę brandą, neleidžia tapti atvira, solidaria visuomene. Kuo mažiau bijosime savo praeities, tuo kritiškiau vertinsime ir praeitį, ir dabartį. Tuo greičiau bręsime kaip demokratinės valstybės piliečiai.
Šaltinis: 15min
